Albumas: The Strokes - Angles (2011)

Laukėm laukėm ir pagaliau sulaukėm. Po penkerių metų pertraukos niujorkiečių penketukas pristato naują studijinį darbą. Pertrauka buvo ilga ir per ją grupės gerbėjai turbūt spėjo  ne tik pasikeikti, bet ir susikurti nemažai lūkesčių, kurių – kaip kad labai teisingai pastebėjo grupės gitaristas Nick‘as Valensi – tiesiog neįmanoma visiškai pateisinti. Ar bent jau tai padaryti yra be galo sunku. The Strokes pabandė, kaip jiems pavyko?

Nuo tada, kai su savo šedevru Is This It jie, tegu ir labai trumpam, išgelbėjo rokenrolą, praėjo jau ištisas dešimtmetis. Per šį laiką muzikos scena kiek pasikeitė, o The Strokes, regis, irgi. Bent jau tokia išvada peršasi klausant kad ir kokios „Games“. Ir ne tik jos. Grupė visame albume naudoja šiek tiek primityvios elektronikos, dažniausiai sintezatorius. Tai jau šis tas naujo. Iki tol jie kliovėsi tik gitaromis, bosu ir būgnais (tiesa, kelios išimtys buvo kiek nepavykusiame First Impresions of Earth). Šie garsai kažkuo labai primena devintąjį dešimtmetį. Apskritai, kilo įspūdis, kad visam albumui nemenką įtaką padarė 80-ųjų post-punkas. Ypač Talking Heads. Tiesą sakant net Casablancas‘o balsas kokioje „Taken for a Fool“ šiek tiek primeną patį David‘ą Byrne‘ą. Talking Heads, be abejo, buvo nuostabi grupė, todėl toks palyginimas – pagyrimas.

Dešimt Angles dainų kartu sudėjus nesiekia net 35-ių minučių ribos. Taigi grupė vėl pabandė sugrįžti prie jau patikrintos praktikos – pateikti klausytojui koncentruotą, energingos muzikos porciją. Vis dėlto negalima ignoruoti to, kad būtent to taip siekto energiškumo šįkart jiems ir pritrūksta. Taip, „Machu Pichu“ ar „Taken For a Fool“ yra smagios, bet jos tarsi priklauso visai kitai, nykesnei, ramesnei erdvei nei, tarkim, „Reptilla“. Visose dainose jaučiamas savotiškas pridusimas. Gal čia kaltas amžius, o gal ir ne, bet net ir kokia „Gratisfaction“, kuri, tikriausiai, turėjo išsiskirti savo žaismingumu, atrodo kažkokia „pritempta“.

Ne paslaptis, kad albumo įrašinėjimas grupės nariams nebuvo pats maloniausias procesas. Ir tai visai galima pajusti. Atrodo, viskas gerai, klausytis smagu, bet tose dainose tarytum kažkas nesiklijuoja. Galvoje neatsiranda to vaizdelio, kuriame penki vyrukai su cigaretėmis lūpose savo malonumui muzikuoja garaže. Ne, Angles būtent ir skamba kaip sugrįžimo albumas. Galima jausti kiek daug darbo ir prakaito į jį įdėta, bet automatiškai kyla klausimas: o kur tas laisvės pojūtis?

Jo paprasčiausiai nėra. The Strokes čia įsitempę, sukandę dantis stengiasi kuo geriau išdirbti tas dainas, įrodyti, kad jie vis dar turi parako. Ir kartais jiems tai visai neblogai pavyksta. Pirmasis singlas „Under Cover Of Darkness“ kerta tiesiai iš peties. Daina, ko gero, vienas geresnių dalykų, kuriuos grupė iš vis kada beįrašė. Labai įdomi ir „You‘re So Right“. Trumpiausiame albumo kūrinyje sutelpa daugiau baugios įtampos ne kur kitur. Casablancas‘o mėgstamiausioji „Life is Simple in the Moonlight“ parodo ir melancholiškąją grupės pusę, kuri į paviršių išlenda ne taip jau dažnai. Klausytis vienas malonumas.

Išsaugojo grupė ir didžiumą savybių, už kurias ir buvo taip pamilti. Dainos be ryškesnės struktūros. Negali būti tikras kaip jos vystysis ir ar iš vis tai darys (štai „Metabolism“ visas tris minutes išlaiko beveik identišką tempą). Casablancas‘o vokalas vis dar toks pats mielai atsainus, tarytum nuobodžiaujantis. Grupės gitaristai vis taip gražiai tarpusavyje bendrauja savo instrumentais, o Nikolai Fraiture vis dar nepamiršo kaip kurti paprastas, bet labai įsimintinas boso linijas.

Angles tikrai nėra Is This It ar net Room on Fire, bet tai vis tiek pakankamai geras sugrįžimo albumas. Minusų jame galima surasti nemažai, bet malonios emocijos vis tiek ima viršų. Ši grupė paprasčiausiai yra per gera, kad visiškai nuviltų. Tas klaidas norisi teisinti, sakyti, kad tie penki metai nepraėjo be pėdsako. Regis, penktasis The Strokes albumas dienos šviesą išvys kiek greičiau. Tada ir bus galima įsitikinti ar tai tikrai buvo tik atsitiktinis brokas ar šios grupės pabaigos pradžia.

Įvertinimas: 8.1