Didžiojo Tautų Kraustymosi Nr. 2
tendencijos, pasirodo, nėra tokios vienareikšmės kaip man visada atrodė.
Maniau, kad rytų europiečiai yra vieninteliai judėtojai, žalesnės žolės
ieškotojai. O iš tikrųjų tie patys anglai susiduria su panašiomis problemomis.
Didelė jų dalis paprasčiausiai nebenori gyventi tėvynėje. Gal dėl visų tų
lietuvių emigrantų, kurie parkuose gulbes medžioja ir valgo, o gal dėl lietingų
orų. Nežinau, čia jau viso tyrimo prisireiktų. Todėl PJ Harvey, o tiksliau Polly
Jean Harvey, naujasis albumas atrodo toks drąsus ir maištingas, kad yra
tiesiog pasmerktas būti prisimenamas ir linksniuojamas. Tačiau apie viską iš
eilės.
Let England Shake tiesiog
sunkte persunktas nacionalizmo. Nacionalizmo pačia geriausia to žodžio prasme.
Gimtoji šalis, šilti jausmai ir pagarba jai čia išreiškiama ne kokiais nors
skambiais lozungais ar sentimentaliais prisipažinimais, o kur kas subtiliau.
Angliją PJ Harvey suvokia kaip šalį,
kuri ją pagimdė, išaugino ir suformavo. Visi pamėgti įvaizdžiai, simboliai
savaime išnyra per gimtojo krašto prizmę, yra tarsi jo padiktuoti. Taigi vieta
yra neatsiejama tapatybės dalis, kurios ignoruoti ne tik kad nereikia, bet tai
dargi ir būtų paika. Savo jausmus gimtinei ji puikiausiai išsako dainoje „The
Last Living Rose“, kurioje spjauna į Europą ir prašosi sugražinama atgal į
Angliją su jos pilkuma, rūku, kapinėmis
ir kitu gėriu.. Tenka pripažinti, kad tokio gražaus šios valstybės aprašymo dar
reiktų paieškoti. Dar aiškiau savo jausmus išreiškia ir „England“ eilutėse:„ I live and die through England“, ir
toliau:„ To you, England, I cling;
Undaunted, never failing love for you, England.“
Ir iš tikrųjų, atlikėja šiame
įraše savo poetinius sugebėjimus išskleidžia visu puikumu. Tekstus gali tiesiog
skaityti pačius savaime, bet net ir tada rizikuoji ne iki galo juos suprasti,
nes PJ Harvey naudoja labai daug
užuominų į istoriją, politiką – dalykus, su kuriais niekad nebūsi užtektinai
susipažinęs. Tačiau vyraujanti tema, vienijanti ir sujungianti visas dvylika
dainų, yra karas. Karas su visais jo komponentais – drąsa, baime, laukimu,
mirtimi, skausmu, ilgesiu etc. Ir aprašytas jis labai stipriai, nesiteisinant
ir nesicackinant. Štai „The Words That Maketh Murder“ Harvey savo ramiu, bet ir
be galo išraiškingu balsu, kuria tokį paveikslą:„ I've seen and done
things I want to forget; I've seen soldiers fall like lumps of meat, Blown and
shot out beyond belief. Arms and legs were in the trees.“. Detalu, kiek
kraupoka, bet labai stipru. Dar kartą pasitvirtina ta taisyklė, kad
aprašinėjimas nėra toks įtaigus kaip paprasčiausias vaizdo nupiešimas. PJ Harvey tiesiog pavaizduoja sceną, o
įspūdžius leidžia susikurti patiems. Dainą ji užbaigia ironišku klausimu:„ What if I take my problem to the United
Nations?“.
Neatsitiktinai ir dainų
žodžiai atsirado pirmiau už muziką t.y. ji jau taikyta taip, kad kiekviena
eilutė kaip įmanoma geriau atskleistų savo prasmę, sustiprintų emocinį poveikį.
Ir atlikėjai tai pavyksta kone tobulai. Štai klausydamas epiškosios „All and
Everyone“ taip ir gali matyti būrių judėjimą, kareivių veidus. Ir visa ši scena
paženklinta neišvengiamos, nepemaldaujamos mirties šešėliu. „Death was everywhere, in the air and in the sounds“ – dainuoja ponia Polly Jean, meistriškai vaizduodama
mirti einančių karių vienatvę ir tuo pačiu bendrystę. Dainą ji užbaigia galvoje
palikdama:„ as we, advancing in the sun,
sing „Death to all and everyone““. Dar paprasčiausiai, bet sykiu gal net ir
giliau mirtis veikia „In the Dark Places“:„We
got up early; washed our faces; walked the fields; and put up crosses“.
Kiek daug galima pasakyti keliomis trumpomis frazėmis. Čia sutelpa ir ankstyvo
ryto šaltis ir skausmas, ir nuovargis, ir apatija.
Žinoma, dar yra ir laukimas, ilgesys. Jis visada išnyra
moters pavidalu. Laukiančios, išsiilgtos. „Bitter Branches“ pasirodo tas,
regis, kažkur jau matytas įvaizdis, pasakantis tiek daug:„Holding up their rifles high; holding their young wives, who wave
goodbye“...
Daug dar būtų galima kalbėti apie šį albumą, daug eilučių
pacituoti, bet galiausiai pradėčiau tuščiažodžiauti. Turbūt jau ir taip aišku,
kad „Let England Shake“ yra neįtikėtinai geras albumas, prie kurio prikibti
tiesiog neišeina. Jį tiesiog būtina perklausyti. Net jeigu ir iš principo nemėgstate
šio žanro (altenatyviojo roko, indie).
Šis albumas – savišvietos priemonė.
Įvertinimas: 10.0
p.s. pabaigai šiek tiek garso įspūdžiui susidaryti
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą