Albumas: Destroyer - Kaputt (2011)

Kiek ironiška, kad po Destroyer pseudonimu besislepiantis žmogus iš tikrųjų kuria tokią ramią, jaukią, švelnią muziką. Jokios agresijos, jokio energijos pertekliaus, viskas subalansuota, užtikrinta, be bereikalingo blaškymosi.

Tačiau nesuklyskite, Kaputt jokiu būdu nėra minkštas, skystas ar panašiai. Dan Bajer, kuriam 1992-aisiais buvo dvdešimt metų, šiame albume yra kaip reta drąsus ir sąmoningas, tik dėstydamas savo mintis daugiausiai pasitelkia ironiją. Ir tokią subtilią, kad kartais susimąstai „o gal šįkart jis rimtai..?“. Vien ko verta „Song for America“, kurioje jis dainuoja: „I wrote a song for America they told me it was clever.“. Ironizuoja apie Ameriką jis ir kitose dainose, kad ir titulinėje „Kaputt“. Kliūna ironijos strėlių ir spaudos atstovams. „Blue Eyes“ jis dainuoja: „I sent a message in a bottle to the press.
It said, "Don't be ashamed or disgusted with yourselves."
"Don't be ashamed or disgusted with yourselves."“. Tikrų tikriausia atvirkštinė psichologija. Kam jau kam, o žurnalistams gėdos jausmas neturėtų būti svetimas.

Tačiau ironiški tekstai – tai tik maža šio šiaip jau sunkiai išsemiamo albumo dalis. Destroyer nepamiršta ir tų amžinų temų: meilės, paklydimų, savianalizės. Kad ir dainoje „Poor in Love“ jis pasigodoja apie tai kaip jam nesiseka meilėje. Tik ir vėl pasitelkia šiek tiek saviironijos ir žaismingumo. Ir ši daina, kuri, iš pavadinimo sprendžiant, turėtų būti skausminga ir melancholiška, tampa, galima sakyti, pačia linksmiausia visame įraše. Ji taip užkabina, kad Dan Bajer net labai teisingai paklausia: „Why everybody sing along?“.

Visus šiuos žodžius Destroyer dainuoja labai lengvai, užtikrintai, visada meistriškai parenka tinkamiausią intonaciją, tempą. Jis niekad niekur neskuba, dažnai pakartoja frazes taip švelniai įbrukdamas jas tau į galvą, jeigu reikia gali patylėti ir kokią pusė minutės, tarsi leidžia klausytojui sukramtyti, suvirškinti žodžius, suteikia progą įsigilinti į jų prasmę. Štai pavyzdžiui uždarančioji  „The Bay of Pigs (Detail)“ išsitęsia virš vienuolikos minučių, kurios prabėga taip greitai ir netikėtai, kad netrukus jau pagauni save spaudžiantį mygtuką „kartoti“.

Vis dėlto, kokie turtingi, laisvai interpretacijoms ir analizėms bebūtų dainų tekstai, jie  nublanksta prieš pačią muziką. Destroyer čia sukūrė tiesiog nuostabų Chamber Pop ir džiazo mišinį, kurį dar šiek pagardina subtilūs elektronikos garsai, kurie taip natūraliai įsipaišo tarp gyvų instrumentų, kad viso albumo garsas tampa kaip reta organiškas, gyvas. Kartais pagauni save tiesiog klausantį kokio atskiro instrumento takelio – boso linijos, tylios gitaros partijos. Visi garsai įrašyti be galo švariai. Viskas sugrota preciziškai, be galo užtikrintai. Vienas malonumas klausytis vis pasigirstančių pučiamųjų. Daugiausiai naudojamas saksofonas, kuris kartais, kad ir toje pačioje „Song for America“, visiškai pasileidžia į improvizacijos platybes, suteikdamas Kaputt šiltos džiazo atmosferos. „Suicide Note for Kara Walker“ išgirstame ir fleitos garsų, kurie vieną kartą klausant spinduliuoja tuo Chamber Pop jaukumu,  kitą jau primena ir Baroque Pop subtilybes. Visai kaip ir vokalas, muzika taip pat niekur neskubanti, daug trumpučių tylos intarpų, kurie tarsi išskiria prasminius tekstų momentus, suteikia jiems daugiau jėgos.

Kapput yra įrašas, kuriame praktiškai sunku ir besurasti kokių nors minusų. Galėtum prikišti didesnio užmojo stygių, bet tai būtų tiesiog apgailėtinas priekaištas. Tokia muzika ir neturi tikslo griauti imperijų ar užkariauti šalių... Ne, jos tikslas – skverbtis į klausytojų sielas ir protus, apeliuoti į visiems suprantamus įvaizdžius, o taip pat priversti juos galvoti, gilintis į kiekvieną žodį, kiekvieną natą, nes viskas čia turi prasmę. Todėl visai nenustebčiau, jei kada nors gruodį Kapput būtų pripažintas metų albumu. O jeigu ne, tai jis bus visai arti šito. Juk jis tiesiog neišsemiamas. Tai nesenstančio darbo bruožas.

Įvertinimas: 9.7