Švedai kuria labai įdomią
eletroninę muziką. Tokią tamsią, agresyvią. Geriausias to pavyzdys, be abejo
yra, The Knife, kurių 2006-ųjų Silent Shout, ko gero, jau suspėjo patapti
žanro klasika. Nenuostabu, kad klausydamas bet kokio albumo, pasižyminčio panašiomis
savybėmis, imi lyginti. Taip nutiko ir su Wounded Rhymes. Nes švedaitės Lykke Li, o tiksliau Li Lykke Timotej Zachrisson, antrasis įrašas irgi bando būti tamsus, agresyvus,
skandinaviškai šaltas. Kaip jai tai pavyksta?
Iš pirmo įspūdžio – visai
neblogai. Atidarančioji „Youth Knows No Pain“ sutinka klausytoją trankiu ritmu,
taip ir atgaivinančiu prisiminimus apie jau minėtą The Knife šedevrą. Tačiau Lykke
Li agresyvumas labai greitai išgaruoja. Visai kaip ir tie ausiai malonūs
elektronikos garsai. Kuo tolyn, tuo albumas labiau panašėja į tipišką pop/indie pop darbą su visais jam
būtinais atributais: keliomis greitesnio tempo dainomis, keliomis baladėmis,
keliais keiksmažodžiais ir keliomis sentimetaliomis eilutėmis apie meilę ir
liūdesį.
Kartais tokia formulė pasireiškia
labai gražiais ir įdomiais rezultatais. Štai pavyzdžiui „Love out of Lust“ yra
beveik tokia pat graži kaip ir pati atlikėja (charakteringa nuotrauka pridedama). „Jerome“ dar kartą sugrįždama
prie greitesnio tempo, agresyvesnio skambesio, pagal tokią dainą visai norėtųsi
ir kaimo šokiuose pastripalioti. Ilgiausia „I Know Places“ išsitęsia iki
neprailgstančių šešių minučių. Lėta melodija, kuri pamažu vis kyla, bet
viršūnės, regis, taip ir nepasiekia, tesiog sunkte persunkta žiemiško liūdesio
ir sunkumo.
Tačiau albume labai daug ir visai
vidutiniškų momentų. Lėtų dainų melodijos labai jau panašios, ir apskritai
labai dažnai jose paprasčiausiai pritrūksta fantazijos. Dainų tekstai
dažniausiai į kažkokias gelmes visiškai nepretenduoja. Štai dainos atseit giliu
pavadinimu „Sadness is a Blessing“ priedainis atrodo maždaug taip:„Sadness is a blessing; Sadness is a pool;
Sadness is my boyfriend; Oh sadness I‘m your girl“. Ir kartojamas jis
nelyginant kokia maldelė. Atsibosta jau po antro karto. Šioje vietoje kažkodėl
prisiminiau mūsiškių Foje garsiąsias
eilutes apie tą patį liūdesį. Iš tikrųjų, jos tikrai kur kas stipresnės. Kartais Lykke, taip sakant, iš didelio rašto
išeina už krašto. Štai pirmajame single „Get Some“ ji teigia „esanti prostitutė, ir kad jūs ir aš kažko
gausim“. Mintis visai patraukli, eilutė – ne. Tiesą sakant, greitai
susipranti, kad į žodžius per daug kreipti dėmesio visai neapsimoka.
Taigi per daug nesicackinant
galima konstatuoti, kad Wounded Rhymes yra tikrai kokybiškas pop darbas, surasiantis savo klausytoją
tarp tų, kuriems patinka šiek tiek lengvesnė muzika, bet rekomenduoti jo kaip
tikrai gero daikto kažkaip nedrįstu. Šiuo metu yra žymiai vertesnių dėmesio
naujų įrašų. O Lykke Li gal bent
pavyks sugrąžinti rūkymą į madą. Tai jau būtų šis tas.
Įvertinimas: 7.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą