Kodėl tik dabar rašau apie šį albumą? Gėda. Vis dėlto, jau geriau vėliau negu niekada.
Su šiuo britų vunderkindų jau buvo galima kiek
artimiau susipažinti dar praeitais metais. Jais jis suspėjo išleisti tris EP,
kuriuose prisistatė kaip naujas, ryškus ir labai įdomus balsas dubstep’o scenoje. Ypač išsiskyrė Klaverwierke EP su nuostabiąja “I Only
Know (What I Know)” piešakyje. Būtent šiame keturių dainų rinkinyje Blake’as
šiek tiek pademonstravo ir savo vokalinius sugebėjimus. Tiesa, dar liko
ištikimas savotiškam didžėjaus amplua ir balsą naudojo veikiau kaip
instrumentą, sudedamąją dalį, o ne pagrindinę išraiškos priemonę.
Tačiau savo debiutiniame albume jis jau žengia
gerokai toliau. Čia jau ne tik išartikuliuojami žodžiai, bet dažnai vokalas yra
ir pagrindinis dainų akcentas. Ir labai gerai. Blake’o balsas labai gražus ir
įdomus. Ramus, šaltas, bet sykiu ir turintis savyje tokios soul dvasios. Labai gerai jis atsiskleidžia trumputėse baladėse
“Give Me My Month” ir “Why Don’t You Call Me”, kuriose jam pritaria tik
atšiaurūs pianino garsai. Apskritai, albume atlikėjas nepabijojo gerokai
nutolti nuo dubstep’o. Dabar jo
kuriamos muzikos žanrą pasidarė iš vis sunku nusakyti. Ko gero, labiausiai
tiktų wikipedijoje rastas apibrėžimas
– minimalizmas.
Iš tikrųjų, jaunuolis tikrai nepiktnaudžiauja
instrumentais, sample’ais ir pan.
Atvirkščiai jis skrupulingai taupo. Jeigu galima apsieiti be kokio garso – taip
ir bus padaryta. Štai kad ir “Lindesfarne I” praktiškai visai nėra nieko išskyrus
kiek iškraipytą vokalą ir dainos pabaigoje tyliai atsėlinančius sintezatoriaus
garsus. Ji po to tampa
Minimalistine estetika Blake‘as
vadovaujasi ir rašydamas dainų tekstus. Žodžiai gan paprasti, dažnai kartojamos
tos pačios frazės. Tačiau ir jų užtenka sukurti reikiamai atmosferai, priversti
pamąstyti ar pasvajoti. Štai „I‘ve Never Learnt to Share“ iš vis yra tik viena
eilutė:„My brother and my sister don‘t
speak to me, but I dont blame them. But I don‘t blame them“. Viskas. Ji
tiesiog kartojama viso kūrinio metu nelyginant kokia mantra. Klausai ir tau
nieko daugiau nereikia. Ir viena frazė pasako labai daug.
Vis dėlto atlikėjas taip jau visiškai nepamiršo to dubstep‘o, nuo kurio ir pradėjo. „To
Care (Like You)“ ir „I Mean“ taip pat lengvai galėtų būti ir tame pačiame Klaverwierke EP ar CMYK EP, bet toli gražu nepagadina ir James Blake. Jose vėl naudojamos vokalo nuotrupos, kiek
netaisyklingas ritmas, sintezatorių garsai. Triukšmas, kurio galėtumei
klausytis ir klausytis.
James Blake – labai vientisas albumas. Dainos labai natūraliai
pereina iš vienos į kitą. Visas jas, rodos, vienija ta pati dvasia. Todėl
geriausiai jo klausytis nuo pradžios iki galo (juolabiau, kad jis nėra toks
ilgas). Tačiau jeigu jau taip norite, lengvai surasite jame ir pora
išsiskiriančių kūrinių. Žinoma, pirmasis singlas „Limit to Your Love“. Nesu
klausęs šios dainos originalo, bet po šios versijos to daryti net nesinori.
Blake‘o versija tokia puiki, kad net nesinori rizikuoti susigadinti tą pirminį
įspūdį. Ir, be abejo, „Wilhelms Scream“... šiai dainai apibūdinti iš vis
trūksta žodžių. Esu tikras, kad man ji taip ir išliks geriausia metų daina.
Nesvarbu, kad dar tik kovas...
James‘as Blake‘as savo debiutu
žengė kaip reta užtikrintą pirmąjį žingsnį. Ir padarė tai nieko nekopijuodamas,
niekam nepataikaudamas. Albumas savitas, skambesys – su nieko nesupainiojimas.
Tiesiog puiki muzika, kuri džiugins dar labai labai ilgai.
Įvertinimas: 9.2
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą