Wilco su savo lyderiu Jeff’u Tweedy priešakyje yra viena iš
tokių grupių, kurie viena vertus už savo muziką susilaukia gausybės kritikų
pagyrų bei susikuria tikrai ištikimų gerbėjų minią, bet kita vertus taip niekad
ir neprasimuša iki “žvaigždės” statuso. Galų gale joms tai nelabai ir svarbu. Štai
ir ši Čikagos kompanija nutraukė ryšius su major
label’iu ir įsikūrė savą. Gal ir gerai. Nes kam jau kam, o Wilco tikrai yra
tekę patirti, kas yra bjaurioji muzikos industrijos pusė (žr. Yankee Hotel Foxtrot išleidimo istoriją). Gal todėl aštuntasis grupės albumas The Whole Love ir skamba
taip lengvai bei įvairiai, lyg būtų debiutas.
Wilco stilius dažnai įvardijamas
kaip alternative country, bet nieko
kaimietiško šios grupės muzikoje tikrai nėra. Tiesiog joje gan dažnai
pasigirsta country būdingų motyvų. Tai gitara, tai klavišiniai, tai dar kas vis
atliepia apie kai kurias jų įtakas. Tačiau dažniausiai įkvėpimo semiamasi iš
seno gero roko. Kiekviename albume Wilco pademonstruoja vis kitokią savo pusę. Štai
prieš tai buvęs Wilco (The Album)
buvo, ko gero, nerūpestingiausiais jų įrašas. The Whole Love vėl šiek tiek
kitoks. Čia derinama savotiškas punk‘iškumas
ar bent jau garažinio roko įtaka ir folk
tradicija. Apskritai albumas išėjo toks banguojantis. Viena daina linksmesnė,
trankesnė, o po jos nostalgiška, melancholiška baladė. Įrašas šiaip jau ne iš
trumpųjų, bet tokios genialiai paprastos struktūros dėka niekaip nespėja
nusibosti ir susiklauso labai lengvai bei maloniai.
Albumą Wilco pradeda su tikru
perliuku – „Art of Almost“. Septynių minučių kūrinys kerta iš peties. Jis
prasideda taip svajingai, kone psichodeliškai, o užsibaigia trankiu pagrojimu. Tiesa,
čia sykiu iškyla ir pirmoji problema. Po tokios pradžios klausytojai
neišvengiamai susikurs nemenkus lūkesčius, o juos grupė po to pateisina tik iš
dalies. Viskas gerai ir su kitomis dainomis, bet atidarančiajai jos niekaip
neprilygsta. „Art of Almost“ daug labiau norėtųsi išgirsti pačioje pabaigoje. Taip
ji tik sustiprintų bendrą įspūdį, o dabar išeina kaip ir atvirkščiai.
Vis dėlto būtų
klaidinga nurašyti kitas dainas. Jos tikrai puikios. Tiesa, lėtosios atmintin
įstringa kur kas lengviau nei trankiosios. Klausydamas albumą kokį trečią sykį
jau nejučiomis imi laukti, kol linksmesnis kūrinys pasibaigs ir jį pakeis
baladė. Jose daug geriau atsiskleidžia ir Jeff‘o Tweedy balsas, o kiti grupės
nariai taip pat labai vykusiai sukuria širdžiai mielą atmosferą. Šiek tiek
stebina sprendimas pasirinkti pirmuoju singlu dainą „I Might“. Viskas su ja lyg
ir gerai, bet už ją tikrai yra daug geresnių. Kad ir titulinė „Whole Love“,
kurioje tarsi suderinama melancholija ir žaismingumas.
Kartais apima
jausmas, kad kai kurių dainų iš vis buvo galima atsisakyti. Jos tarsi netraukia
iki likusiųjų lygio. Labiausiai norėtųsi išmesti jau minėtąją „I Might“ ar „Dawned
on Me“. Jos atskirai susiklauso gal ir visai neblogai, bet
paprasčiausiai pranyksta tarp kitų. Apskritai gal norėtųsi daugiau
koncentruotumo. Laisvumas gerai, bet jo perteklius gali nuvesti ir prie
padrikumo. O šios grupės jis tikrai nepuošia.
The Whole Love
iki tokių šedevrų kaip Yankee Hotel
Foxtrot ar Summerteeth tikra
netraukia, bet tai vis tiek pakankamai solidus darbas. Wilco muzika visada
pasižymėjo kokybe ir labai malonu, kad grupė šios tradicijos sąžiningai
laikosi.
Įvertinimas: 8.2
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą