Ką reiškia „skambėti moderniai,
šiuolaikiškai“? Vaikytis madų, tendencijų ir/arba, jeigu jau labai sekasi,
netgi prisdėti prie jų kūrimo? Tik tiek? Jei taip, tai gal geriau net nebandyti
tokiu tapti – labai jau banaliai ir tuščiai visa tai skamba. O gal būti
moderniu kaip tik reiškia prikelti naujam gyvenimui kažką jau primiršto?
Girls - tai grupė iš San Francisko. Jos vedlys Christopher‘is Owens‘as augo „Dievo vaikų“ kulte (čia toks
krikščionių fundamentalistų klubelis), o ir šiaip vaikyste bei paauglyste
tikriausiai nelabai džiaugėsi, nes net ir jo linksmesnėse dainose jaučiamas
toks giliai įsismelkęs liūdesys, kad kartais net ir pačiam skaudu pasidaro. Mergaičių
debiutas Album demonstravo stiprią
60-ųjų pabaigos ir 70-ųjų pradžios įtaką. Jame galėjai rasti kažką priskirtino
ir pop, ir psichodelikai, ir progresyviajam rokui. Apskritai tai buvo nuostabus
atradimas, nes tokios dainos kaip „Lust for Life“, „Ghost Mouth“ ar „Hellhole
Ratrace“ ant kiekvieno kampo tikrai nesimėto. Pernai dar buvo ir Broken Dreams
Club EP, kuris irgi sulaukė daugybės visiškai pagrįstų pagyrų. Ir vis dėlto šie
du pirmieji pabandymai palyginti su antruoju ilgagroju Father, Son, Holy Ghost
atrodo tik kaip talentingų paauglių visai vykę pagrojimai... Šis įrašas tiesiog
priklauso visai kitai kategorijai.
Šiame darbe grupė dar giliau
pasineria į rokenrolo aukso amžių, o be to dar prideda ir šiek tiek folk
atgarsių. Albumas muzikine prasme gerokai įvairesnis, paprasčiausiai daug
geriau ir įdomiau sugrotas. Jeigu debiutas turėjo tokį lo-fi prieskonį, tai čia
jo jau kaip ir nebelikę. Atvirkščiai, skambesys skaidrus ir gražus. Maža to,
Girls į pagalbą pasitelkė ir daugiau bei įvairesnių instrumentų. Išgirsite ir
sintezatorius, ir fleitą, ir gongą, ir dargi galėsite pasidžiaugti pritarančiu
moterišku vokalu à la Pink Floyd. Tačiau vis tiek
labiausiai kliaujamasi gitara. Akustine ir elektrine. Ir reikia pasakyti, kad
su šiuo instrumentu jau seniai nieks nežaidė taip įdomiai kaip tai daro Girls. Stiprūs
riff‘ai, įvairiausi efektai, solo (šiais laikais kiek primirštas reiškinys, ar
ne?). Pats įrašas atrodo lyg būtų nukritęs iš Pink Floyd, The Rolling Stones
laikų... Roko grupei didesnio komplimento turbūt ir nesugalvosi.
Jeigu ieškote linksmų, lengvų
dainuškų rinkinio, prie Father, Son, Holy Ghost geriau net nesilieskite. Į linksmumą
čia pretenduoja gal tik kokie pora kūrinių. Ir tai tik su išlygomis. Taip, atidarančioji
„Honey Bunny“ lyg ir skamba nerūpestingai, bet taip atrodo tik iš pradžių. Owens‘as
ten jau greičiau su saviironija apdainuoja savo bėjėgišką meilės troškimą ir
nostalgiškai prisimena savo mamą. Tiek čia tos ir linksmybės. Gal tik „Magic“
išsiskiria savo žasimingumu ir optimistiškesniu turiniu.
Labai geras yra šio albumo
viršelis. Jame atspausdinti visi jo dainų žodžiai, pačius svarbiausius
paryškinant. Pasinagrinėji šį paveiksliuką ir viskas gerokai aiškiau pasidaro. „Would you hold my hand. I‘m as cold as the
snow“; „We‘re all gonna die“; „Oh God I‘m tired“; „Come into my heart, my love“;
„Nothing‘s gonna get any better“; „Runnin away, running away, running away“; „I
miss the way life was when you were my girl“. Tai tik keletas frazių, bet
iš jų kaip ir darosi aišku, kokia nuotaika dominuoja įraše. Skausmas, vienatvė,
ilgesys, depresija... Nelinksma. Tačiau kas pasakė, kad gera muzika turėtų būti
linksma?
Juk yra netgi atvirkščiai. Geriausi
kūriniai (ir ne tik muzikos) atsiranda kaip tik iš kančios. Owens‘as savąją
išnaudojo nuostabiai. Nei vienos silpnos dainos, nei vieno nuobodaus akordo,
nei vieno perteklinio žodžio ar natos. Tačiau apsčiai drąsos ir ambicijos. Kada
paskutinį sykį buvo įrašyta kokia nors daina savo užmoju prilygstanti „Vomit“,
tam epiškai skambančiam beveik septynių minučių kūriniui? Bent jau man nieks
neateina į galvą. Tačiau „Vomit“ gal net ne geriausia albumo daina. Juk ten dar
yra ir folk‘iška „Just a Song“, melancholiško grožio ir slide gitaros perliukas
„My Ma“, hardcore‘iška „Die“... Tik spėk rinktis.
Niekaip kitaip Father, Son, Holy
Ghost nepavadinsi kaip tik šedevru. Nuostabios dainos, kurios visos puikiai
sukrenta į vientisą kūrinį. Tai „albumas“ tikrąja ta žodžio prasme. Visai kaip
ir senais gerais laikais...
Rokenrolas dar gyvas!
Įvertinimas: 10.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą