Klausydamas Jonathan’o Wilson’o albumo Gentle Spirit kažkodėl prisiminiau indie žvaigždę (o dabar gal reikėtų
sakyti superžvaigždę) Bon Iver. Ne todėl, kad Wilson’o muzika
būtų labai panaši į Justin’o Vernon’o. Jeigu juos kas ir vienija, tai nebent
panaši dvasia, atmosfera. Grečiau jau susimąsčiau, kas sąlygoja atlikėjų
žinomumą. Kodėl Bon Iver toks populiarus, netgi kiek pervertintas, o štai
Wilson’as išlieka labai giliai pogrindyje? Juk savo populiariajam kolegai jis
ne tik, kad nenusileidžia, bet gal netgi jį ir lenkia. Gal taip yra todėl, kad
Wilson’ui niekaip nepavyksta (o gal nesinori?) parašyti pop dainos. Jis dargi
nuo jos tradicinės struktūros nutolsta tarsi per ištisus šviesmečius. Nuo to,
šiaip jau, tik įdomiau.
Jonothan’as Wilson’as kilęs iš Kalifornijos. Tų
kraštų muzikantų kūryba dažnai pasižymi tokiu labai mielu lengvumu. Ne išimtis
ir Wilson’as. Jo muzika iš tikrųjų tokia rami, jauki, kad dažnai pamiršti, kad
kažko iš vis klausaisi. Kambarys
tiesiog prisipildo jo gitaros garsų, balso ir juos tarsi sugeria. Tokia
savotiška ambient’iška savybė. Gentle
Spirit šiaip jau, ko gero, reikėtų priskirti folk žanrui, bet jose aiškiai jaučiamas ir psichodelikos
prieskonis. Albumas tiesiog dvelkte dvelkia šešiasdešimtųjų pabaigos nuotaika.
Žinote, tai buvo šiek tiek paprastesni laikai. Niekas niekur neskubėjo (ką jau
čia bepriskubėsi žolės prisirūkęs…), o ir šiaip žmonių jusliniai pojūčiai
nebuvo tokie sudirginti, tūlas pilietis paprasčiausiai turėjo daugiau
kantrybės. O jos Wilson’o muzika reikalauja. Juk čia nėra nei ryškių
priedainių, nei smarkių pagrojimų. Kažin ar koks radijas iš vis apsiimtų groti
jo dainas. Tačiau jeigu tik suteiksite šiam atlikėjui šansą, net nepajusite
kaip būsite visiškai įtraukti į jo liūliuojantį, gražų ir subtilų pasaulį.
Gentle Spirit savo pavadinimą tikrai pateisina.
Dainos švelnios, didžiąja dalimi akustinės. Taip, yra čia ir būgnų, ir elektrinių
gitarų (net ir vienas kitas solo pasitaiko), ir sintezatorių, bet viskas vis tiek konstruojama aplink Wilson’o balsą
ir jo akustinę gitarą. Ja jis groja labai kantriai, kone atsargiai, tad ir
dainos išėjo tokios grakščios, jautrios, asmeniškos. Albumą atidaro jo titulinė
daina. Nuostabi, svajinga atmosfera, kuriama tos pačios akustinės gitaros ir
delikataus vokalo, įtraukia ne iš karto, bet pati dainos trukmė tarsi duota tau
erdvės ir laiko susiprasti, jog tai tiesiog nuostabus kūrinys. Po tos jau viskas vystosi tiesiog natūraliai. Beje, tos
minėtosios erdvės klausytojui čia tikrai palikta labai daug. Pavyzdžiui
Wilson’as nebijo šiek tiek nutilti ir leisti jums pamąstyti, ką čia dabar
išgirdote. Svarbiausi motyvai pakartojami, tad jeigu vieną kartą į juos
neatkreipėte dėmesio, turėsite progos pasitaisyti. Galų gale dainų žodžiai
labai talpūs, pripildyti simbolių, vizijų. Eilės tikrai dvasingos ir gilios.
Pagrindinė tema – paieškos. Dievo, savęs ar dar kažko. Kiekvienas tai gali
interpretuoti savaip.
Albumas gal šiek tiek per ilgas. Jo medžiagas
užtektų ir dviems įrašams. Tačiau gal dėl
Gentle Spirit tikrai išskirtinis darbas. Jis
tarsi nutrina laiko sienas, nes šios dainos galėjo būti parašyti ir prieš, ir
po keturiasdešimt metų. Jose yra šis tas labai universalaus, nesenstančio –
dvasia.
Įvertinimas: 8.9
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą