Atsimenu kažkada žiūrėjau
interviu su panele Annie Clark. Ji kaip
tik buvo išleidusi savo antrąjį albumą Actor,
kuris neabejotinai buvo didelis žingsnis pirmyn. Žurnalistas jai ir sako: su
jūsų išvaizda, balsu, charizma ir talentu tikrai galėtumėte rašyti pop dainas,
bet kažkodėl taip nedarote... Clark tik nuraudo, padėkojo ir atsakė, kad šitaip
jai būtų tiesiog per daug nuobodu. Šis trumpas pokalbis kažkaip labai gerai
perteikia St. Vincent muzikos
filosofiją. Kiekvienas jos albumas šiek tiek kitoks, jos kūryboje jokio
pataikavimo masėms. Jau greičiau atvirkščiai – ji daug eksperimentuoja ir
susikūrė tikrai savitą skambesį. Pats naujausias jos darbas Strange
Mercy labai lengvai gali tapti jos geriausiuoju. Ar bent demonstruoja,
kad ši atlikėja subrendo patiems įsimintiniausiems savo kūriniams.
Jeigu Actor turėjo nemažai folk, baroque pop elementų, tai Strange
Mercy jau kur kas rokiškesnis albumas. Jis tiesmukesnis, koncentruotesnis. Galų
gale ir naudojami instrumentai apribojami iki labai tradicinių – gitaros, boso,
būgnų ir sintezatorių. Tačiau Clark tikrai neprardo ir sau būdingos
elegancijos. Jos balsas vis dar toks pats švelnus, o dar ir šiek įtaigesnis nei
anksčiau. Šis švelnumas lyg ir turėtų kontrastuoti su tikrai agresyvokai
skambančiomis, įvairių efektų iškraipytomis gitaromis bei pakankamai griežtais
sintezatoriais, bet iš tikrųjų visa tai skamba labai natūraliai. Tarsi taip ir
turėtų būti. Štai, kad ir atidarančioje „Chloe in the Afternoon“ instrumentai
kuria ūžiančią triukšmo sieną, o Clark balsas vis toks ramus, liūliuojantis. Klausai
ir net nesusimąstai, kad kažkas čia galėtų būti ne taip. Atlikėja čia, užuot
paklususi kažkokioms nerašytoms taisyklėms, paprasčiausiai kuria jas pati. Ir jai
tai puikiai pavyksta.
Labai įdomiai klausosi Strange
Mercy dainų žodžiai. Dažnai atrodo, kad Clark tarsi kalba iš kitos asmens
pozicijų t.y. lyg kuria savotiškus personažus. Kita vertus, kartais jie skamba
ir labai asmeniškai. Ir suprask žmogau kaip čia yra iš tikrųjų... Viena aišku –
eilės žaismingos, kandžios, jautrios ir dar visokios kokios. „I spent a summer
on my back“ – dainuojama „Surgeon“. Kai pagalvoji, visokios rihhanos ir britnės
spears savo klipuose kone lytinį aktą imituoja, o štai ši talentinga mergina
viena dviprasmybe sukuria žymiai seksualesnę atmosferą. Nors nėra čia ko ir
stebėtis. Juk St. Vincent yra ne koks ten produktas, o gyvas žmogus. Apskritai,
labai gerai jaučiasi, kad jos muzika labai nuoširdi. Clark joje atsiskleidžia
visa savo esybe. Ir darydama tai dar sugeba pasakyti šį tą, kas klausytojo
sąmonėje užstringa labai ilgam. Štai šių eilučių autoriui labai įstrigo tokia
eilutė:„I make a living telling people what they wanna hear.“ Kažin, kur moko
šios profesijos...? Ir tokių eilučių ar motyvų Strange Mercy tikrai atras
kiekvienas.
Annie Clark labai įdomiai groja
savo gitara. Kartais ji tiesiog brazdina tylią, lėtą melodiją, o kartais
įjungia vieną ar kitą efektą ir sukuria tikrai savotišką skambesį. Iš esmės
gitara diktuoja kūrinių nuotaiką. Čia apsčiai ir žaismingumo, ir melancholijos,
ir pykčio, ir svajingumo.
Albumo dainos varijuoja nuo triukšmingumo(„Northern
Lights“) iki žaismingumo(„Cruel“), nuo melancholijos(„Champagne Year“) iki liūdesio
(„Strange Mercy“). Tik spėk rinktis. Iš vis, albumui pasibaigus net pasijunti
kiek apgautas. Ką čia tos keturiasdešimt minučių? Taip norėtusi dar bent poros
kūrinėlių... Dar bent dešimt minučių besiklausant švelnaus Annie Clark balso.
St. Vincent žengė dar vieną
žingsnį pirmyn. Ji išleido iki šiol geriausią savo albumą, pilną malonių
emocijų ir tiesiog labai gerų dainų. Vienas geresnių šių metų darbų, sukurtas
jau dideliems dalykams subrendusios atlikėjos.
Įvertinimas: 9.2
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą