Ar beprisimenat dar tokius? Nieko tokio, ir aš
buvau apie juos primiršęs… Pasirodo, kompanija išnykti iš muzikos pasaulio dar
nesiruošia. Štai ir naują albumą pavadinimu Junk of the Heart
išleido.
The Kooks galvas pradėjo kelti dar 2006-aisiais, drauge su tokiais
kolektyvais kaip Kaiser Chiefs ir Arctic Monkeys. Apskritai tuo laiku
pasirodė gyvas galas geresnių ir prastesnių pop rokelio kolektyvų, kurių
daugumos dabar net pavadinimų nieks neprisimena. Reikia pasakyti, kad The Kooks
buvo vieni sėkmingiausių iš tos bangos. Debiutas Inside In/Inside Out buvo perkamas tokiais pat tempais kaip ir
pienas ar cukrus. Antrasis albumas Konk
gal ir nebuvo tokia didelė sėkmė, bet gražaus pinigėlio irgi uždirbo. Tiesa, Konk
buvo toks dviprasmiškas įrašas. Vienok, gerai perkamas jis taip pat parodė, kad
šiems vyrukams tiesiog stinga idėjų. Šitai yra tokia savotiška vieša paslaptis,
todėl kažin ar bebuvo labai nekantraujančių išgirsti ir Junk of the Heart.
Nuo Konk praėjo jau treji metai. Per
juos grupė susidūrė su nemenkomis vidinėmis problemomis. Kažkas išėjo, kažkas
atėjo, kažkas buvo išvarytas, kažkas sugrįžo... Sakytum, kad visi šie
išgyvenimai turėjo atsiliepti ir muzikai. Tačiau ji pasikeitė tikrai labai
nežymiai. Gal vyrukai pasidarė šiek tiek santūresni (nebeliko tokių visokių „tra
lia lia dam dam dam“ ir pan.), bet dainų formulė daugiau mažiau išliko tokia
pati. O ji atrodo maždaug taip: vienas posmelis-bridge‘as-priedanis-antras
posmelis-pagrojimas-priedainis. Nukrypimai nuo tokios schemos reti ir
nepageidaujami. Žodžiu, labai tradicinės pop roko dainos. Suklijuotos jos gal
ir visai neblogai. Priedainiai gan lengvai užstringa atmintyje, tik va bėda,
kad dėl to pasijauti lyg blogą darbą padaręs... Čia lyg kokių šokoladinių
saldainių per daug prisivalgyti – lyg ir saldu, bet toks kaltas prieš save ir
kitus jautiesi.
Junk of the Heart yra trumpas
įrašas – pasibaigia per trisdešimt penkias minutes. Tačiau ir per tiek sugeba
kažkokiu būdu atsibosti. Čia gal toji schema kalta ar kas, bet dainos arba
kartojasi, arba paprasčiausiai yra neįdomios. Vokalisto Luke‘o Pritchard‘o
balsas per tuos kelis metus nepasikeitė bei išliko lygiai toks pats paaugliškai
naivus ir jautrus. Anksčiau tai buvo miela ausiai – dabar jau nebe taip. Ypač tai
kertasi su šiokiomis tokiomis intencijomis suvyriškėti. Kartais tai visai
pavyksta. Paprastai gitaristo Hugh Harris‘o dėka. Iš tikrųjų jis yra šios
grupės žvaigždė, o gal greičiau viltis. Kai tik jam leidžiama su savo gitara
nuveikti ką nors įdomesnio, nestandartiškesnio, reikalais lyg ir pagerėja (pvz.
jo tylios partijos dainose „Taking Pictures of You“ ir „Fuck the World Off“),
tačiau čia pat vėl uždainuoja Pritchard‘as, garsiau sutrepsi nuobodus ritmas ir
vėl grįžtama prie patikrintos formulės.
Negali sakyti, kad The Kooks nesistengia.
Jie iš tikrųjų bando atrasti kažką naujo. Jie įsimetė šiek tiek sintezatorių,
atsisakė dalies paaugliško nerūpestingumo. Už tai reikėtų pagirti, bet, kita
vertus, tų pastangų rezultatas dažnai pasirodo esantis pakankamai kičinis. Pirmiausiai
tai pasakytina apie tokį kūrinį pavadinimu „Time Above the Earth“, kurioje Pritchard‘as
bando dainuoti pritariant styginių orkestrui. Būtų pretenzinga, jeigu nebūtų
juokinga...
Jeigu, kas tikėjosi iš The Kooks ko
nors rimto, tai tas kažkas buvo so Naïve... Šios
grupės šlovė ir sėkmė jau praeities dalykas. Nieko įdomaus ir novatoriško
pasiūlyti jie paprasčiausiai neturi ir niekada neturės. Kita vertus, jiems
tikrai užtektų potencialo tapti tikrai gan kokybiška pop grupe. O ką? Tai irgi
šioks toks pasiekimas...
Įvertinimas: 5.5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą