Fleet Foxes naujasis albumas jau antri metai
figūravo laukiamiausiųjų sąraše. Ir štai pagaliau jo ne visai legali kopija jau
groja mano winamp’e. Jo recenzija čia
irgi neišvengiamai pasirodys, bet kol dėliojasi mintys labai pravartu
pasiklausyti ir grupės lyderio Robin’o
Pecknold’o solinio trijų dainų rinkinuko, taip ir pavidinto: Three
Songs EP.
Ir klausant pačių Fleet Foxes, ausis visada užkliūna už tų jų dainų, kuriose yra vien
akustinė gitara ir balsas. Gražesnių dalykų už kokias “Meadowlarks” ar “Oliver
James” pastaraisiais metais taip ir nebuvo sukurta. Būtent iš tokios pačios
vietos – greičiausiai iš nuošalaus kambario, kurio langus čaižo lietaus lašai –
ateina ir šios trys dainos. Naudodamasis tik gitara ir savo net kiek
gluminančiu talentu Pecknold’as
sugeba sukurti ištisą pasaulį, kurio harmonija neįmanoma atsigėrėti.
Pecknold’o balsas tiesiog neklystantis. Nėra
jis kažkoks išskirtinis, bet pasižymi tokiu išraiškingumu, kad kartais net
kvapą gniaužia. Juo reiškiamas liūdesys, ilgesys ar svajingumas perteikiami
tiesiog tobulai. Kiekviena emocija, kiekviena intonacija taip giliai įsėda į
tavo sąmonę, jog tu tampi muzikos dalimi, o gal ir atvirkščiai…
Trys dainos, trys trumpos istorijos dar kartą primenančios,
kad šis žmogus yra vienas talentingiausių pastarųjų metų muzikantų. Jokio
blaškymosi, jokios didybės manijos, jokių perdėtų ambicijų. Tik rami, nuostabi,
sielą šildanti muzika. Žmogus, jo gitara ir jų besiklausantis, nutilęs
pasaulis.
Įvertinimas: 8.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą