Noah Lennox‘u, pasauliui prisitatančiu Panda Bear pseudonimu, tikrai visada buvo galima pasikliauti. Tiek
kaip Animal Collective dalis, tiek
kaip kaip solo atlikėjas jis taip ir nesugebėjo sukurti albumo, kurį, net ir
visiško įžulumo apimtas, galėtum pavadinti prastu. 2007-ųjų Person Pitch iš vis buvo tikras perlas,
kvepėjęs vasara, jūra ir gaiviu oru, ir pelnytai patekęs į pačių geriausių
dešimtmečio albumų sąrašus. Jame Lennox‘as
derindamas sample‘us, sintezatorius
ir gitaras, vargiai skambančias kaip gitaros, sukūrė su niekuo nepalyginamą
psichodelikos ir elektronikos mišinį, stebinantį savo organiškumu ir gyvybe.
Tačiau štai praėjo jau beveik ketveri metai, per kuriuos Panda spėjo ne tik
sudalyvauti dar vieno šedevro – Merriweather
Post Pavillion – kūrime, bet ir įrašyti ketvirtąjį savo solinį darbą.
Užtenka tik pažvelgti į Tomboy
viršelį ir iš kart imi suprasti, kad tai šiek tiek kitoks įrašas. Ne toks
spalvingas, ne toks šviesus ir ryškus, kartais gal net pretenduojantis į tamsumą.
Iš tikrųjų taip ir yra. Lennox‘as čia
numeta į šoną sample‘us ir susitelkia
ties ritmu, gitaromis ir vokalu. Todėl Tomboy
skambesys šiek tiek niūresnis, melancholiškesnis, asmeniškesnis. Tačiau jokiu
būdu ne nykesnis. Paprasčiausiai čia muzikantas pademonstruoja save iš kitos
pusės.
Lennox‘o vokalas ir taip visada pasižymėjo psichodeliškumu, jis
tarsi ateidavo iš kitos erdvės, labiau primindavo aidą, o ne aiškų balsą. Šiame
įraše tai jausti dar labiau. Dvigubindamas, trigubindamas vokalo partijas jis
iš pažiūros kuria kažkokią kakofoniją, kurioje kažką aiškesnio įžvelgti tiesiog
neįmanoma. Tačiau taip atrodo tik iš pradžių, įdėmiau įsiklausius kakofonija
virsta džiaugsminga harmonija. Klausant kokios „Last Night at the Jetty“ ima
atrodyti, kad tau dainuoja visas choras. Tačiau tai vis tas pats žmogus, tarsi
pasidalinęs į kelis asmenis ir
komunikuojantis pats su savimi.
Jeigu Person Pitch už vokalo dominavo sample‘ai,
tai šiame įrašė labiau kliaujamasi sintezatoriais. Labai įdomu klausytis
psichodeliškosios „Drone“, kurioje ir susipina stiprus, stabilus, net kiek
erzinantis sintezatoriaus užesys ir lyg iš kažkur toli atsklindantis svajingas
balsas. Daina iš tikrųjų kažkuo primena bičių spiečiaus keliamą triukšmą ir
turi savyje kažkokios surbiančios galios, nes jai artėjant prie pabaigos
pasijauti kiek tuštesnis. Nors toks efektas būdingas kone visiems kūriniams.
Jie sugeba pagauti ir įsukti tave į savo neaiškų, pakriką pasaulį.
Savo duotuose interviu atlikėjas
ne kartą pabrėžė, kad didžiulęs įtaką Tomboy
skambesiui padarė tokios grupės kaip Nirvana
ir The White Stripes. Anot jo, būtent
jos įkvėpė atsigręžti į gitaras ir ritmą. Mintys labai įdomios. Ypač turint
omeny tai, kad albume gitarų skambesys dažnai iškraipytas, instrumentas pats į
save nepanašus, o ritmo niekaip nesulyginsi su minėtų grupių primityviu
gaivališkumu. Tačiau vis dėlto galima suprasti, kas būtent turėta omenyje. Ypač
klausant „Afterburner“. Tokio energijos, frustracijos kupino kūrinio iš Panda Bear dar nebuvo tekę girdėti. Ir
visa tai pasiekta būtent stipriu, pasikartojančiu ritmu ir tarsi nutolusiomis
gitaromis. Panašia dvasia spinduliuoja ir titulinė daina bei „Alsatian Darn“.
Tačiau maloniausia klausytis kaip
Panda nepabūgsta leistis į melancholijos platybes. Tikrame albumo perliuke
„Scheherezade“ girdi jį bendraujantį su pianinu, kol fone tvyro kažkoks
komunikacinis triukšmas. Gali girdėti ūžiantį vėją, jausti nakties vėsą ir būti
akis į akį su tiršta tamsa. „Surfer‘s Hymn“ nuneša prie jūros, primena kaip
skamba ošiančios bangos. „Benfica“ priverčia galvoti apie futbolą, pergalių
ilgesį, žaidimo grožį ir gailestį, kad niekad nepamatei žaidžiančio Eusébio...
Tomboy jau nebesiverčia liežuvis vadinti elektroninės muzikos
albumu. Ne, tai tikrų tikriausia psichodelika. Sunku prisimintį kokį kitą ne
taip seniai pasirodžiusį albumą, tokį pat reiklų klausytojo kantrybės ir
pastangų, bet tuo pat metu taip gausiai už jas atsidėkojantį. Panda Bear padovanojo savo gerbėjams dar
vieną nuostabų įrašą, ne kažin kiek nusileidžiantį savo pirmtakui, o gal ir jį
pranokstantį. Telieka tik mėgautis ir žavėtis. Galėsim tai daryti dar labai ilgai.
Tokia muzika sendama juk tik gerėja.
Įvertinimas: 9.5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą