Albumas: The Pains of Being Pure at Heart - Belong (2011)

Niujorkiečių kolektyvas 2009-aisiais gan maloniai nustebino išleisdami ausiai mielą Self-Titled debiutą. Lengvos, per daug neįpareigojančios dainos labai maloniai primenė shoegaze etalonus My Bloody Valentine. Tos dešimt dainų neišsitęsė net iki 35-ių minučių ir susiklausydavo su sunkiai paslepiama šypsena. Ypač išsiskyrė kiek melancholiškesnė „Stay Alive“, kuri užsitarnavo vietą ir viename iš grojaraščių. Po to dar buvo Higher Than the Stars EP, irgi paklausymo vertas ir teigiamas emocijas žadinęs.

Ir aš būčiau visai nesupykęs, jei tai ir būtų buvę viskas, ką šis ketvertukas nuveikė. Pasižiūrėjus kelis interviu, pasidarė aišku, kad grupės nariai – mėmės kokių reta. Aš prieš mėmes šiaip jau nieko neturiu, bet kažkaip ėmė atrodyti, kad nieko gudresnio sukurti jie tiesiog nepajėgtų, o prilygti debiuto jaunatviškam veržlumui paprasčiausiai neįmanoma.

Tačiau jie vis tiek pabandė. Pasikvietė į pagalbą ganėtinai garsų prodiuserį Flood, dirbusį ir prie tokių įdomių dalykų kaip Með suð í eyrum við spilum endalaust, ir prie tokių nesėkmių kaip U2 POP. Pasėdėjo jie šiek tiek studijoje, šiek tiek sutamsino savo skambesį, suliūdino toli gražu ne tobulą vokalisto balsą, išmoko groti daugiau minorinių natų, nusipaišė gražų viršelį ir pristatė pasauliui Belong.

Ir kas jiems iš viso šito išėjo?

Ogi sunku pasakyti. Nieko ypatingo, tas tai tikrai. Būkim biedni, bet teisingi, šiai grupei paprasčiausiai stinga talento, kad jie pajėgtų sukurti kažką tikrai išskirtinio. Lieka tik galimybė pakerėti melancholijos kamuojamus paauglius ir jaunus suaugusius. Ko gero, į juos Belong ir taiko. „Everyone is pretty and fun, everyone is lovely and fun, everyone is gentle and gone, but everyone‘s just everyone“ – suokia savo saldžiu balseliu Kip‘as Berman‘as, kažkur tolumoje tyliai ale shoegaze‘iškai džeržgiant gitarai, cypiant klavišiniams ir mušant kiek nuobodokam ritmui. Visai linksma, visai gražu, bet jau girdėta ir visai neoriginalu. Žodžiai į gelmes visai net nebando taikyti. Paprastos frazės, paprastos konstrukcijos. Parinktum kažką, ką galėtum užsirašyt ant facebook‘o sienos, bet ne daugiau...

Tačiau gal aš kiek ir per griežtas... Iš ankstesnių pastraipų gali pasirodyti, kad Belong iš vis niekam tikęs. Ne, taip tikrai nėra. Galima jame surasti ir gerų dalykų. Pavyzdžiui pirmojo albumo laisvumas išliko ir šiame. Pasivaikščiojimo metu, kai nesinori klausytis nieko įpareigojančio, šios dainos klausysis labai smagiai. Gal net tektų susilaikyti nepradėjus šokti. Melancholiška albumo nuotaika irgi verčia šyptelti. Gali sau tarti: ak, ne aš vienas toks susimąstęs, ne aš vienas toks liūdnas ir vienišas, ne aš vienas toks ypatingas... Tuščios tokios mintys, bet kartais labai reikalingos. Išlikę čia ir My Bloody Valentine atgarsiai. Žinoma  the Pains‘ iki jų kaip iki Jupiterio, bet vis tiek... Šviežiam muzikos mylėtojui jie gali pasitarnauti kaip akstinas labiau pasidomėti shoegaze scena.

Belong – gan smagus, lengvai klausomas, bet ir niekuo neypatingas albumas, grupė čia nepasiūlo nieko naujo. Labiau besidominčiam muzika jis nepadarys jokio įspūdžio, nebent – pacituojant „Pietų Parko“ veikėją – privers tarti: „liberacci gay...“ Tačiau ne tiek daug girdėjusiam ir norinčiam pabandyti atrasti kažką naujo gal net taps vienu mėgstamiausių.

Įvertinimas: 6.7