Paslaptingasis, anonimiškasis [įterpti
savo sugalvotus sinonimus] Burial (tikroji
pavardė lyg ir yra Will Bevan) 2007-aisiais
padovanojo pasauliui savo šedevrą Untrue,
kuriame meistriškai ištrynė kone visas ribas tarp dubstep‘o, avantgardo ir ambient.
Ir ne tik tarp šių trijų žanrų. Visas albumas niekaip nepasidavė kokiai
griežtesnei klasifikacijai. Jis tiesiog buvo toks koks buvo. Unikalus.
O tada Burial ėmė ir nutilo. Ketverius metus jo aktyvumas muzikiniame
pasaulyje buvo minimalus. Gal jis pats susiprato, kad reikia neskubėti ir
išlaukti, nes Untrue šešėlis galėjo
kaip reikiant užtemdyti naujus bandymus? Gal priežastys buvo ir kitos.
Nesužinosim, nes pats Will Bevan
interviu kaip ir nedalija, ir apie save iš vis nelabai ką pasakoja. Tačiau
šiemet jis, regis, pabudo iš to savotiško žiemos miego. Prieš porą mėnesių
drauge su Four Tet ir Thom‘u York‘u pristatė pasiklausyti
tiesiog privalomą singlą Ego/Mirror,
o štai dabar pateikia mums ir naują savo EP‘ėjų
Street
Halo.
Ar buvo verta laukti?
Atsakymas: žinoma, ir dar kaip.
Dvidešimties minučių įraše
randame tris kompozicijas, kvepiančias šviežiu oru ir pavasarišku gaivumu. Burial jose yra sykiu ir pasikeitęs, ir toks
pats. Žinoma, išliko tas pats sample‘ų,
dubstep‘iško ritmo ir ambient garsų derinimas, bet tuo pat
metu leistasi dar toliau toliau į avantgardo platybės. Dar mažiau struktūros,
bet tikrai ne ką mažiau grožio ir džiaugsmo.
Viskas prasideda nuo titulinės
„Street Halo“. Su ja Burial atsiduria
arčiau tradicinių klubų šokių aikšelių nei bet kada anksčiau. Intensyvus,
stabilus ritmas, jokių nepageidaujamų nukrypimų melancholijos pusėn. Grojant
šiai kompozicijai pastrapalioti nepasididžiuotų ir tie, kurie dubstep‘ą laiko keistuolių ir narkomanų
muzika, bei žmonės apie tokį dalyką iš vis net negirdėję. Tačiau „Street Halo“
tikrai nėra ir kokia tai banali. Prislopintas moteriškas vokalas, duslus
skambesys, tarytum slopinamas kažkokių trukdžių, kuria savotiškai svajingą
atmosferą, kuria sėkmingai gali mėgautis ir vienumoje. Labai tinka spoksojimui
pro langą.
Dar toliau šiuo aspektu žengia
„NYC“. Ramesnė, tylesnė, melancholiškesnė, intymesnė. Vis tas pats prislopintas
moteriškas vokalas, už kurio slepiasi ambient‘iški
sintezatorių garsai, čia primenantys vėją, čia riksmus, čia gaivališką miesto
triukšmą. O kur dar tie mieli šiukždesiai, kuriantys jausmą, jog klausaisi
plokštelės atkeliavusios iš kokių tarpukario laikų...
Paskutinioji, bet tikrai ne
prasčiausia – „Stolen Dog“. Ji, ko gero, panašiausia į tradicinį dubstep‘ą. Sukarpyta, suklijuota, net
šiek tiek padrika. Tačiau sėkmingai suvienijama pulsuojančių sintezatorių ir
ritmo sintezės. Kompozicija labai nestabili, kelis kartus tarsi nutyla, o tada
vėl prisikelia. Toks jausmas, kad sukurta keliaujant kokia nors transporto
priemone. Viskas čia tarsi yra judesyje. Jokio pastovumo, tik kelio džiaugsmas.
Nesu nei karto buvęs Niujorke,
bet jau dabar turiu mažą svajonę pasivaikščioti jo gatvėmis iš grotuvo ausinių
sklindant šio įrašo garsams. Burial
juo dar kartą pademonstruoja, kad yra tikras meistras.
Įvertinimas: 8.8
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą