Sakykit, ką norit, bet dvidešimt
pirmas amžius, bent jau kol kas, priklauso elektroninei muzikai. Tai dar kartą
demonstruoja su Space is Only Noise debiutuojantis Nicolas Jaar. Į pasaulį jis paleido labai užtikrintą įrašą, kurio
lengvumą ir žaismingumą yra tiesiog būtina įvertinti. Taip užtikrintai žengti
pirmajį žingsnį jau senokai nėra pavykę jokiai roko grupei.
Jaar‘o įtakas apibrėžti labai sunku. Sample‘us jis renka čia iš klasikinės muzikos, čia iš džiazo, čia
iš kino filmų. Visa tai išdėlioja ant savo sukurtų lėtų, niekur neskubančių
ritmų, kurie lyg ir yra house
stiliaus, bet kietas jaunimas jokiame kietame klube pagal tokią muziką tikrai
nešoktų. Greičiau jau pasiųstų didžėjų toli toli. Viskas čia spinduliuoja
ramybe. Jokio blaškymosi, bereikalingų energijos pliūpsnių. Kompozicijos labiau
skirtos pasivaikščiojimui ar vakarui su knyga, o ne šokių aikštelei.
Tačiau atlikėjas čia ne tik sample‘ina. Pademonstruoja jis ir savo
paties vokalinius sugebėjimus. Jie tikrai nėra kažkuo išskirtiniai, bet
neabejotinai prideda albumui savotiško natūralumo, daro jį asmeniškesniu įrašu.
Eilės, kaip ir priklauso tokiam stiliui, labai minimalistinės, daug
pakartojimų. Žodžiai labiau naudojami ne išraiškai, o atmosferos kūrimui. O ta
atmosfera gali būti pati įviauriausia. Atidarančioji „Etre“ išsiskiria labai
organišku skambesiu. Joje susilieja bangų teliuškavimas, fortepijono garsai ir
dialogas prancūzų kalba. Kompozicija tave išsyk įtraukia į albumo pasaulėlį.
Ūmai imi ir supranti kodėl jis pavadintas būtent taip. „Too Many Kids Finding
Rain in the Dust“ kažkodėl skamba lyg būtų iš The Flaming Lips albumo. Ritmas taip maloniai primena „Convinced
with the Hex“. Dar kitos dainos iš vis pasižymi tokia ambient‘iška kokybe. Prie tokių galima priskirti „Almost Fell“ ar
„Balance Her in Beetween You Eyes“. Kartais ima net atrodyti, kad klausaisi Boards of Canada. Didesnio komplimento
šioje vietoje aš paprasčiausiai nesugebėjau sugalvoti... Jaučiasi ir dubstep‘o
įtaka („Variations“). O štai titulinė daina apskritai primena elektronikos
pionierius Kraftwrek...
Taigi akivaizdu, kad Nicolas Jaar įkvėpimo sėmėsi iš pačių
įvairiausių šaltinių. Manytum, kad gavosi kažkoks vinigretas, kurio vienus
ingridientus suvirškini, o kitų ataskonis lieka. Tačiau taip tikrai nėra. Space is Only Noise kaip reta vientisas
įrašas. Dainos keičiasi labai natūraliai, tarsi pereauga iš vienos į kitą, ir
tos 46-ios minutės prabėga labai greitai ir nejuntamai.
Žinant, kad atlikėjui dar tik
dvidešimt vieneri, galima tik stebėtis jo debiuto brandumu. Telieka tikėtis,
kad čia neatsitiktinė sėkmė.
Įvertinimas: 8.6
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą