Indie scena pasižymi tokiu cikliškumu: kažkuriuo metu ji visai
priartėja prie mainstream‘o, netgi su
juo susilieja, o tada vėl susitraukia, nes buvęs indie jau nebebūna indie.
Man regis, dabar kaip tik ir esame tokioje išsipūtimo fazėje. Pogrindžio dvasia
beveik išnyko, nepriklausomybės vertybę vis dažniau keičia populiarumo
vaikymasis. Todėl taip malonu šiais laikais išgirsti naują tikrai gerą, tikrai indie albumą. Būtent tokį ir įrašė Kurt Vile.
Smoke Ring For My Halo
leidžia prisiminti tą jau beveik spėtą pamiršti lo-fi dvasią, kurią taip meistriškai ištobulino tokios grupės kaip Guided By Voices ar The Microphones. Visos dainos šiame albume lyg ir įrašytos gana
prastai: būgnai skamba dusliai ir neįmantriai, tarsi skirti vien ritmui
palaikyti; gitaros linijos irgi kažkokios neaiškios, kartais girdi vien džeržgimą
ir nieko daugiau; sintezatoriai irgi kuria tik triukšmo sieną. Geriau girdisi
tik akustinė gitara ir balsas. Susidaro įspūdis, kad visa kita tarsi uždėta ant
viršaus. Tačiau reikia pastebėti, kad toks įrašinėjimo būdas labai pasiteisino.
Įrašas skamba labai intymiai, asmeniškai.
Visas albumas labai vientisas.
Dainos keičiasi labai natūraliai, visas jas, regis, vienija panaši nuotaika.
Tačiau tuo pat metu Smoke Ring For My
Halo tikrai negalėtum pavadinti nuobodžiu, pasikartojančiu. Tie kūriniai
visai kaip dienos gyvenime – lyg ir visos panašios, bet sykiu ir kažkuo
skiriasi... Taip ir Kurt Vile kiekvienoje dainoje pademonstruoja ką nors naujesnio:
atidarančioje „Baby‘s Arms savo akustine gitara sukuria tokią ramią ir svajingą
atsmosferą, kad jautiesi lyg vėlyvą vasaros vakarą sėdėtum kur nors prie laužo;
„Puppet to the Man“ tarsi nukelia į aštuntojo dešimtmečio pradžią – roko aukso
amžių – kūrinys tiesiog smelkte persmelktas tos dvasios, kuria spinduliavo ir
kokie The Velvet Underground (spėju, kad ši grupė Kurt Vile skambesiui padarė
nemenką įtaką); „Society Is My Friend“ (bene stipriausias albumo momentas)
aiškiau pademonstruoja atlikėjo poetinius sugebėjimus, kad jam nesvetima
ironija ir kritiškesnis požiūris. Tokius apibūdinimus būtų galima taikyti kone
kiekvienai iš dešimties dainų. Vienas atradimas po kito.
Dainų žodžiai atskleidžia ir
nemenkus atlikėjo lyrinius sugebėjimus. Čia galima užtikti ir šiokį tokį
kontrastą. Muzika lengva, kartais net smagi, o štai eilės tokios, gerąja
prasme, klampios, demonstruojančios ne tokius ir lengvus autoriaus išgyvenimus.
Lyrinis subjektas – jeigu kalbant apie dainas galima vartoti tokią sąvoką –
pasiklydęs, blaškosi. Kartais suranda aplinkiniame pasaulyje kažką gero ir
gražaus („Baby‘s Arms“), o kartais atsiduria ir šaltoje kraujo baloje („Society Is My Friend“)... Ko gero,
geriausiai viską apibendrina uždarančioji „Ghost Town“, demonstruojanti
pasimetimą, apatiją, bet tuo pat metu ir viltį.
Paties Kurt‘o Vile dainavimo stilius kažkuo primena jauną Lou Reed‘ą. Tas pats šaltas balsas.
Intonacijos taupios, bet sykiu ir labai iškalbingos. Kita vertus ramesniais
momentais, kai akustinė gitara dar labiau išryškinama, kaip kad pavyzdžiui
kokioje „Runner Ups“, atlikėją norisi palyginti ir su Devendra Barnhart‘u.
Daug dar gerų žodžių būtų galima
prirašyti apie šį albumą ir atlikėją. Tai, be abejo, vienas įdomesnių šių metų
atradimų (bent jau kol kas). Smoke For My
Halo nėra kažkos šedevras ar chart‘ų
bomba. Ne, tai tiesiog porcija labai geros muzikos, nuo kurios pavargti bus
labai sunku.
Įvertinimas:
8.9
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą