Džiugu, kai tokios legendos sugrįžta. Ir ne
tik todėl, kad norisi naujo pamėgtos grupės albumo. Smagu ir tai, kad
kolektyvai kažkada nesulaukę pelnyto dėmesio beigi tiesiog neužsidirbę visų
jiems priklausančių pinigų gauna dar vieną progą pataisyti padėtį. Guided By Voices yra labai geras šito
pavyzdys. Geriausius savo albumus Bee
Thousand ir Alien Lanes jie
išleido dar 90-ųjų viduryje, bet net ir su tais genialiais darbais į platesnius
vandenis išplaukti nepajėgė. Gal dėl to kaltas tas jų firminis lo fi skambesys,
kurį sunku būtų ir supainioti su kuo nors kitu. Populiariosioms radijo stotims
jų dainos tiesiog netiko. Visgi grupė subūrė tikrai ištikimų gerbėjų armiją,
kuri naujojo Let‘s Go Eat The Factory laukė tikrai nekantriai.
O laukė ne tik dėl to, kad
pertraukos tarp albumų būta labai ilgos, bet ir todėl, kad šiame įraše Guided
By Voices sugrįžta prie savo šaknų. Čia mes ir vėl girdime tą nešvarų, bet
ausiai labai mielą lo fi skambesį. Praeito dešimtmečio pradžioje grupė jį buvo
apleidusi. Gal todėl jų pati žinomiausia bei populiariausia daina „Hold On
Hope“ ir yra iš tų laikų. Visgi ten tikrai nėra tikrieji Guided By Voices. Tai
kažkas kito. Va Let‘s Go Eat The Factory, tuo tarpu, yra tikrų tikriausiai Guided
By Voices. Čia randame visus jų firminius bruožus. Tai ne tik nešvarus
skambesys, bet ir pačių dainų struktūra. O greičiau tas faktas, kad šių kūrinių
dainomis net nelabai ir pavadinsi. Tai greičiau jų nuotrupos, trumpi muzikos
gabalėliai sudėti krūvon. Todėl albumas yra tarsi melodijų koliažas. Kūriniai
dažnai baigiasi netikėtai – tarsi nukerpami per patį vidurį. Kitais kartais
apseinama be pradžios – be jokios įžangos pasigirsta epizodas, kuris tradicinės
konstrukcijos dainoje būtų jos priedainis. Todėl, kaip beje ir visų geriausių
grupės albumų, šio reikia klausyti nuo pradžios iki galo. Atskirai jo kūriniai
tiesiog nelabai veikia.
Kompozicijos iš esmės yra gan
paprastos ir nepretenzingos, bet Guided By Voices vis dėlto kartas nuo karto
pabando ir paeksperimentuoti. Įprastinę ginkluotę dvi
gitaros/bosas/būgnai/vokalas kartais papildo ir šiek tiek įdomesni
instrumentai. Grupė išbando ir pučiamuosius, ir pianiną, ir styginius. Kartais
visas epizodas yra vienas eksperimentas (žr. „The Things That Never Need“)
Vaizdo tokie pabandymai kaip ir negadina, bet tradicinis skambesys visgi limpa
kur kas geriau. Kūriniai varijuoja nuo trankumo iki melancholijos ir
nostalgijos. Pastarieji epizodai gal kiek stipresni. Tokios „dainos“ kaip
„Chocolate Boy“ ar „Doughnut For A Snowman“ nuteikia be galo maloniai. Jos
tarsi iš geriausių grupės laikų.
Kita vertus, laikas nuo laiko tau
vis primenama, kad tie laikai vis dėlto jau praeityje. Neretai Let‘s Eat The
Factory tampa tiesiog pernelyg nuobodus. Kai kurios albumo kompozicijos atrodo
paprasčiausiai pritemptos ir išstenėtos. Tokių kūrinių kaip „Cyclon Utilities
(Remember Your Birthday)“ įsimintinais tikrai nepavadinsi. Galų gale pati
albumo koncepcija byloja apie praeities vaikymąsi, siekį įtikti fanams.
Sugrįžimas „prie šaknų“ yra tapatus bandymui būti tuo, kuo jau nebeesi.
Visgi tai nekeičia fakto, kad
Guided By Voices sugrįžimas visai neblogai pavyko. Taip, šis albumas nei iš
tolo neprilygsta tam pačiam Bee Thousand.
Jame tiesiog yra per daug silpnų vietų. Tačiau čia taip pat yra apsčiai ausiai
mielų epizodų, kurie privers nusišypsoti ir pripažinti, kad seniokai šiek tiek
parako dar turi.
7.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą