The Maccabees man visada atrodė
tarsi kažkokie pavėlavę. Jie debiutavo 2007-aisiais, kai didysis „berniukų“
grupių bumas jau buvau kaip ir bepraeinantis. Juk 2005-06 metais atsirado ir
Bloc Party, ir Arctic Monkeys, ir Kaiser Chiefs, ir The Kooks. Šiam penketukui,
rodos, nelabai ir bebuvo likę vietos. Gal todėl debiutinis Colour It In ir
susislaukė šiek tiek mažiau dėmesio nei buvo nusipelnęs. Taip, nieko ypatingo
jame nebuvo, bet kai kurie momentai tikrai kabino. Vokalisto Orlando Weeks‘o
balsas buvo labai įdomus, du grupės gitaristai kūrė puikias melodijas, o
ritminės sekcijos kapotumas, savotiškas „matematiškumas“ irgi skambėjo gan
išskirtinai. Antrasis Wall Of Arms pasižymėjo šiek tiek tamsesniu, agresyvesniu
skambesiu. „Berniukų“ grupių gazas jau buvo praėjęs, tad ir dėmesio susilaukta
daugiau. Šis albumas tarsi buvo patvirtinimas, kad tai toli gražu nėra kažkoks
vienadienis projektas, o kolektyvas, kuris tikrai šį tą sugeba ir yra linkęs
mokytis. Teliko laukti, kada ši kompanija „iššaus“. O iššovė ji dabar. Su savo
trečiuoju darbu Given To The Wild, prieš kurį pirmieji du atrodo lyg kokie paaugliški
pagrojimai.
Čia The Maccabees tokie pasikeitę
ir subrendę, kad kartais net sunku juos ir atpažinti. Paaugliškų šelionių
visiškai nebelikę, albumo dainos skamba rimtai ir užtikrintai. Grupė
spinduliuoju didelį pasitikėjimą savimi ir tuo ką jie daro. Ir ne be reikalo.
Pažanga padaryta tiesiog milžiniška. Jie geriau groja, geriau dainuoja, jų
žodžiai protingesni, o melodijos turtingesnės. Tai jau nebe linksmas indie
rokelis, o užburiantis alternatyvusis rokas. Vienintelė daina, kuri dar kažkiek
atliepia senesnias dienas, yra pirmasis singlas „Pelican“, irgi kapoto ritmo,
gan žaismingos nuotaikos. Jis suveikia tarsi koks virsmo taškas, nes daugiau
atgal nebesigrežiojama ir visiškai pasineriama į naująjį stilių.
Given To The Wild dainos gerokai
melodingesnės ir subtilesnės. Žaismingumą pakeitė ramybė ir atsipalaidavimas.
Muzikuojama tarsi ir kažkaip nepersistengiant, lengvai ir atsipūtus, tačiau vis
tiek išeina sukurti kažką tokio... Šie kūriniai dvelkia svajokliškumu,
nostalgija. Tokią nuotaiką, ko gero, sukuria atidarančioji „Given To The Wild
(Intro)“, bei po jos einanti „Child“, kurios iš tikrųjų skamba lyg malonus
prisiminimas iš vaikystės. Ši dvasia ir išlaikoma visas penkiasdešimt su
trupučiu minučių. Todėl albumas atrodo labai vientisas arba, kitaip tariant,
albumas tikrąja ta žodžio prasme, nes jo dainos daug geriau veikia kartu nei
atskirai.
Viso albumo pažiba – puikios
gitarų linijos. Kaip ir priklauso roko grupei, jos čia atlieka pagrindinį
vaidmenį. Jos diktuoja melodiją, tempą, bei formuoja atsmosferą. Verta paminėti
ir grupės vokalistą. Jo balsas, kad ir ne yptingas, bet tikrai turi kažko
išskirtinio. Jame susilieja santūrumas ir jautrumas, o tokiose dainose kaip
„Go“ ar „Ayla“ jis suskamba tiesiog nuostabiai. Grupė kartais pasitelkia ir
kitokių instrumentų: įsijungia viena kitą sintezatorių ar sugroja kelias natas
pianinu. Visa tai tik paįvairina albumą, dar ryškiau nuspalvina ir taip puikias
jo melodijas.
Given To The Wild gal yra kiek
per ilgas. Į pačią pabaigą jis lyg ir kažkiek nusėda, klausant pasidaro sunkiau
išlaikyti koncentraciją. Tai jokiu būdu nereiškia, kad antrosios pusės dainos
siplnesnės, tiesiog albumo gali pasirodyti per daug. Kita vertus, gal tai netgi
ir šioks toks pliusas. Tokiu būdu kiekvienos perklausos metu gali užsikabinti
vis už ko nors naujo. Daina, kurią pirmą kartą pražiopsojai, antrą kartą
klausant gali tapti prasminiu akcentu (man taip pavyzdžiui buvo su „Unknow“).
The Maccabess evoliucija žavi. Iš
paauglių rokelio grupės jie išvirto į puikų kolektyvą su savitu skambesiu ir
puikiomis, giliomis dainomis. Neabojotinai pirmasis tikrai geras ir įsimintinas
šių metų albumas.
8.6
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą