Šiek tiek simboliška, kad pirmoji šio tinklaraščio recenzija skirta naujajam Radiohead darbui. Juk šis penketukas ir yra viena priežasčių, dėl kurių šių eilučių autorius taip įsitraukė į muziką, kad jam net prisireikė apie ją rašyti. Tačiau gal geriau prie reikalo...
Kam jau kam, o Radiohead apibūdinimas „kultinė grupė“ tinka kone tobulai. Tik tas kultas su metais taip išaugo, kad jau galėtų pretenduoti mažų mažiausiai į denominacijos titulą. Ir iš tikrųjų ne taip jau sunku suprasti tokio garbinimo priežastis. Oksfordo penketukas yra viena tų retų grupių, kurie visiškai nebijo eksperimentuoti, lįsti į dar neišbandytas erdves. Kiekvienas albumas skyrėsi nuo savo pirmtako, todėl kiekvieną sykį gali tik spėlioti, ko iš jų laukti.
Taip buvo ir šįkart. Net neįsivaizdavau kokia kryptimi jie pasuks. Nuojauta kažkodėl kuždėjo, kad būtų galima laukti žingsnio folk kryptimi. Iš kur tokia idėja atsirado, neturiu anei žalio supratimo. Žinoma, klydau, bet ne taip jau smarkiai kaip galėjo pasirodyti iš pradžių.
Kadangi grupė pinigų jau turi pakankamai, o be to nėra saistoma jokių įsipareigojimų, ji gali sau leisti daryti ką tik nori. Kūrybiškumui tai tik į naudą, o ir klausytojui smagiau. Štai apie „The King of Limbs“ pasirodymą buvo pranešta likus nepilnai savaitei. O po to data buvo netgi diena paansktinta. Nuo In Rainbows pasirodymo jau spėjo praeiti beveik ketveri metai, tad tokios greitos naujienos sukėlė labai daug nekantraus bruzdesio.
Ketverių metų rezultatas – aštuonios dainos, kuriose Radiohead pasuko taip toli nuo roko, kad net imi klausti savęs:„nejaugi čia ta pati grupė, kuri įrašė ir The Bends bei OK Computer?“. Elektrinių gitarų čia praktiškai nebeliko ar jos bent jau pritildytos iki minimumo. Lyg ir pasinerta į elektroniką, bet iš tikrųjų šio albumo stiliui tai būtų gerokai per sausas apibūdinimas. Viskas čia minimalizuota vos ne iki kraštutinumo, todėl net ir Thomo Yorko solinis The Eraser, kuris tikrai nepasižymėjo garsų pertekliumi, atrodo palyginti apkrautas.
Albumą labai lengvai galima padalinti į dvi puses. Pirmosios keturios dainos gali pasigirti tokia pačia chaotiška atmosfera, kurioje kartais taip imi ir pasimeti. Neturi šios dainos nei ryškesnės struktūros, o ir paniūniuoti jų melodiją išeitų tik labai pasistengus. „Little by Little“, ko gero, labiausiai primena tradicinio roko dainą, bet ir ji nei iš tolo neprimena tokių arenų roko hitų kaip „Paranoid Android“ ar „Bodysnatchers“. O tarkim „Feral“ iš vis yra vienas iš nedaugelio instrumentinių grupės kūrinių, tarsi suklijuotas iš nuotrupų. Minėtas chaoso pojūtis čia pasiekia viršūnę ir netgi – tinkamai nuotaikai esant – gali pavirsti visiška paranoja.
Antroji pusė kur kas aiškesnė. Radiohead čia lyriškesni ir melancholiškesni nei bet kada anksčiau. „Codex“ ir „Give up the Ghost“ tuos pasvarstymus apie folk stiliaus albumą paverčia ne tokiais ir jau dideliais kliedesiais. Šios dvi tarpusavyje sujungtos dainos, be abejonės, yra pats organiškiausias dalykas, kokį grupė kada įrašė. Ir ne tik dėl to mielo paukščių čiulbėjimo fone. Paprastas, intymus akustinės gitaros ar pianino garsas sukuria atmosferą, kurios tikrai neišgirsite nei viename iš ankstesnių albumų. Todėl nenuostabu, kad pirmoji albumo pusė nublanksta prieš antrąją. Balanso trūkumas ar tyčinis sumanymas? Kaip jums labiau patinka. Aš renkuosi antrąjį variantą.
Sunku abejoti tuo, kad šio įrašo tikroji vertė atsiskleis tik po kurio laiko. Dabar jis iškelia daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti prireiks šiek tiek laiko. The King of Limbs tikrai gali būti geriausiu grupės darbu, tačiau taip pat gali būti ir nieko neišsiskiriančiu, pasmerktu būti visiškai užgožtam Kid A ar to paties OK Computer. Aš irgi dar nesu visiškai apsisprendęs, ką apie jį manyti. Gal todėl įvertinime ir palieku šiek tiek erdvės tobulėjimui.
Juk po kokių metų vis tiek reiks šią recenziją perrašyti...
Įvertinimas: 9.0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą