Albumas: The Black Keys - El Camino (2011)

Kai kiek anksčiau šiemet apie savo pasitraukimą nuo scenos pranešė The White Stripes, buvo sunku neliūdėti. Atrodė, kad kitos grupės, taip sėkmingai besiklaujančios minimalistiniu, nenupoliruotu skambesiu, bei gaivališka energija, nėra ir būti negali. Liūdesio akimirkoje žmogus dažnai sutirštini spalvas. Juk štai amerikiečių duetas The Black Keys kažką panašaus daro jau ilgus metus. Gal jų diskografijoje ir nėra kiekvienam paaugliui girdėtų hitų, bet tai nei kiek nekeičia fakto, kad jie kuria velniškai gerą ir kokybišką muziką. Naujasis El Camino tai tik dar sykį patvirtina.

The Black Keys žengė kiek rizikingą žingsnį. Nuo, ko gero, iki šiol sėkmingiausio jų darbo Brothers pasirodymo praėjo vos metai. Šiais laikais albumus tokiais intervalais retai kas leidžia. Gal kas pasakytų, kad duetas tiesiog nori likti ant bangos, bet pasiklausius El Camino taip tikrai neatrodo, nes tai visai kitoks albumas nei Brothers. Jis lengvesnės nuotaikos, nerūpestingesnis, gerokai laisvesnis. Vyrukai tarsi nutarė atsipalaiduoti nuo su Brothers susijusios įtampos ir prigrojo vienuolika dainų savo malonumui. Ir mūsų, savaime suprantama. El Camino savo pirmtakui niekuom nenusileidžia, o neretai pasirodo net ir geresnis.

Dueto įtakos ir sentimentai jų dainose juntami aiškiau nei aiškiai. The Black Keys mėgsta bliuzą ir garažinį roką, nespjauna ir psichodeliką. Būgnus jie tranko iš širdies, užkrečiančius, agresyvius gitaros riff’us groja akmeniniais veidas. Savitumo jiems dar prideda šiek tiek penkiasdešimtųjų rokenrolo motyvų (“Lonely Boy”), bei vienas kitas meksikietiškas motyvas (“Run Right Back”). Žinoma, vyrukai į pagalbą pasitelkia ir kviestinius muzikantus, bet klausant jų dainų labai aiškiai jauti, kad visa ko pagrindas yra būgnai ir elektrinė gitara. Visa kita – tai tik priedas, skirtas įvairovei padidinti.

El Camino primena kokį nenugludintą brangakmenį. Gitaros ūžia, būgnų partijos irgi ne visada iki galo išbaigtos. Tačiau tai nei kiek nekliūna. Atvirkščiai. Albumo dainos atrodo tokios gyvos, natūralios lyg būtų grojamos kur nors garaže. Grupė nevaržo savęs, leidžia sau paeksperimentuoti, kartais pasileidžia į improvizacijos platybes. Tempas ir nuotaika, keičiasi lengvai ir natūraliai. Štai labai ausiai miela “Little Black Submarines” lyg ir prasideda kaip akustinė baladė, bet nejučia patampa epišku kūriniu su didžiuliu energijos užtaisu. Žodį “energija” kalbant The Black Keys apskritai tenka vartoti taip dažnai, kad jis net subanalėja. Tačiau niekaip kitaip neišeina apibūdinti tos auros, kurią jie sukuria aplink save. Gražiausia yra tai, kad duetas nesidrasko lyg kokie paaugliai, kurie tik sukelia daug triukšmo dėl nieko. Jiems visa tai išeina tiesiog natūraliai.

Reikia pasakyti, kad El Camino kur kas šviesesnis albumas nei Brothers. Pastarajame tikrai būtų sunku išsivaizduoti tokias dainas kaip „Nova Boy“. Tačiau tai jokiu būdu nėra trūkumas. Duetas čia tiesiog parodo kitokią savo pusę. Apskritai šiame albume jie tiesiog atrodo labiau atsipalaidavę, besimėgaujantys tuom, ką daro.

Nieko daugiau ir nebepridursi: The Black Keys įrašė dar vieną puikų albumą, kuris dažnam gali tapti mėgstamiausiu grupės darbu. El Camino nei akimirkai nepraranda savo intensyvumo, lengvumo, užtikrintumo. Klausymo malonumas po kurio gal net paklausite: „Kas tie The White Stripes? Aš pamiršau...“

Įvertinimas: 8.5

Albumas: Los Compesinos! - Hello Sadness (2011)

Jungtinėje Karalystėje visada buvo ir bus grupių, kurioms taip ir norisi prilipdyti būdvardį „britiška“. Tokių kolektyvų muzikoje labai aiškiai juntama šiai salai būdingų savybių rinktinė: šiek tiek niūrumo, šiek melancholijos ir šiek tiek snobiškumo. Los Compesinos! kažkaip labai gražiai įsipaišo į šį kontekstą. Nors pavadinimas lyg ir turėtų kelti aliuziją į ispanijas ar pan., bet tuom čia viskas ir pasibaigia. Pati muzika – britiška visa savo esybe. Naujasis Hello Sadness jokia ne išimtis.

Iš savęs laužti kažką subtilaus ir įmantraus Los Compesinos! net ir nebando. Jie groja labai paprastą indie roką, paremtą gitaromis ir skambiais priedainiais. Tiesa, viskas atliekama tikrai labai kokybiškai ir profesionaliai, savitumo irgi esama, tad jų klausytis tikrai nebūna nuobodu. Žinoma, tai tikrai nėra ta grupė, kuri pakeis jūsų gyvenimą, bet malonių akimirkų suteikti ji tikrai gali. Juolabiau, kad kolektyvas tikrai nestokoja nuoširdumo ir energijos.

Gal todėl ir šiek tiek keista, kad albumas turi būtent tokį o ne kitokį pavadinimą. Jį net galima pavadinti klaidinančiu. Žmogus tikiesi ramaus albumo, kuriame dominuotų melancholiškos, skausmo persmelktos baladės, bet gauni šiek tiek nusivilti. Hello Sadness jus pasitinka giedria nuotaika spinduliuojančia „By Your Hand“, kurios skanduotę primenantis priedainis užkabina net prieš tavo valią. Panašiai skamba ir visos likusios įrašo dainos. O ypač pirmoji jo pusė.

Tad kur tas liūdesys? Jo šiek tiek visgi esama. Dainų žodžiai iš tikrųjų turi šiokį tokį melancholijos užtaisą. Vokalistas padainuoja ir apie pavydą, ir apie išsiskyrimą, ir apie sudužusią širdį, ir dar apie šį bei tą. Visgi albume kur kas daugiau vilties, nei paties liūdesio. Jaunatviškas entuziazmas vis tiek paima viršų. Štai ir titulinė daina spinduliuote spinduliuoja energija ir užsidegimu. Kaip ir likę kūriniai. Los Compesinos! pristabdo tik kelis kartus: trumpiausioje „Hate For The Island“ ir uždarančioje „Light Leaves, Dark Sees pt.II“. Visa kita – drąsus, jaunatviškas veržimasis pirmyn. Jis visai neblogai įtikina ir keturiasdešimt albumo minučių prabėga lengvai ir maloniai.

Tiesa, nesunku įžvelgti ir kelis trūkumus. Los Compesinos! kompozicijos tikrai nėra kažkokios primityvios, bet nėra jos ir labai novatoriškos. Tiksliau, jos visos tarsi ir šviežios, ir tuo pat metu jau kažkur girdėtos. Todėl Hello Sadness dažnai klausytis nelabai norisi. Čia kaip su kokiu Juozu Erlicku: kartais, nedidelėmis porcijomis labai skanu, bet padauginus... Galų gale, labai abejoju, ar po kelių metų dar prisiminsiu šį įrašą. Nėra jis labai laikiškas, bet paprasčiausiai tokios muzikos visada galėsi susirasti neįdėjęs per daug pastangų.

Taigi Hello Sadness nėra kažkuo išskirtinis ar privalomas perklausyti. Tačiau tai tikrai yra kokybiškas ir maloniai susiklausantis darbas. Tiesiog norintiems pasiklausyti gero indie roko Los Compesinos! dainos bus kaip tik.

Įvertinimas: 7.5

Albumas: Oneohtrix Point Never - Replica (2011)

Ne kartą ir ne du yra tekę įsivelti į tokį ginčą, kurio prasmės nelabai suprantu, nes atsakymas, bent jau man, akivaizdesnis už akivaizdų. Kas muzikoje svarbiau: pati muzika ar žodžiai? Kitaip tariant, kas ką papildo? Jeigu, jums irgi tenka leistis į panašias diskusijas, ir dargi ginti antrąją poziciją, tai Oneohtrix Point Never klausytis net nebandykite. Žodžių čia praktiškai nėra. Vokalo – juo labiau. Tad ir jokio grožio, jokios prasmės, ar ne? Tačiau jeigu teisinga jums atrodo pirmoji pozicija, spaudžiu jums dešinę ir kviečiu pasirenkti tikrai ausiai mielai patirčiai, nes Replica labai lengvai gali tapti vienu įsimintiniausių šių metų įrašų.

Po Oneotherix Point Never slapyvardžiu slepiasi Daniel‘is Lopatin‘as ir Bruklino, Niujorko. Jo muzikos stilių apibūdinti geriausiai tiktų terminas drone, arba dar tiksliau ambient drone. Tai instrumentinės kompozcijos, sukonstruotos minimalizmo dvasia, besiremiant dvidešimtojo amžiaus minimalistinės klasikos kūrėjo pavyzdžiu (pirmiausiai, žinoma, į galvą ateina Steve‘o Reich‘o pavardė), bet pasitelkiant ir elektroninės muzikos meistrų patirtį. Remiamasi daugiausiai sintezatoriais išgautais garsais, bet į pagalbą pasitelkiami ir sample‘ai bei kiti elektroninei muzikai būdingesni daiktai. Įraše ryškus ir psochodelinės muzikos motyvas. Viskas šiame albume dažnai tarsi be tvarkos skrajoja ore, įvairūs garsai vietomis gali ir paranoją sukelti. Kita vertus, psichodelinių spalvų čia nei su žiburiu nesurasite. Replica – šaltas ir nespalvotas albumas. Visai kaip tas vėlyvas ruduo už lango.

Drone atpažįstamas ne taip ir sunkiai. Jo charakteringiausias bruožas (o sykiu ir jo esmė) – tai vėl vėl su nedidelėmis variacijomis kartojami garsai, motyvai. Kartais tai gali būti vos viena ar dvi natos, o kartais ir ilgesnis muzikos gabalėlis. Lopatin‘as savo muzikoje naudoja tokią pačią formulę, bet ją šiek tiek praplėčia. Į savo kompozicijas jis sutalpina kelis ar net keliolika motyvų, kurie labai lengvai ir natūraliai susijungia į vientisą kūrinį. Štai pavyzdžiui kompozicijoje „Nassau“ sutelpa ir šiek tiek pianino garsų, ir šiek tiek gitaros, ir šiek sintezatorių, ir šioks toks beat‘as, ir iš kažkur paimtas sample‘as, ir dar šis bei tas. Visi šie ingridientai veikia savotišku užsikirtusios plokštelės principu – geriau įsiklausęs pastebi, kad motyvas vis toks pats, vis besikartojantis. Manytum, kad šitai turėtų atsiduoti kažkokiu chaosu, bet yra visiškai atvirkščiai. Šiame kratinyje gali išgirsti nemenką harmoniją. Jos pojūtis dar akivaizdesnis epizoduose, kuriuose labiau priartėjama prie ambient. Prie tokių priskirtinos atidarančiosioji „Andro“ ar „Submersible“. Jos dvelkte dvelkia ramybe, ir kartais gali būti supainiotos su už lango šėlstančiu vėju. Tačiau Replica gan įvairus įrašas ir vien tokia ramybe neapsiriboja. „Up“ ar „Child Soldier“ ambient beveik niekuom neprimena. Stiprūs ritmai, intensyvumo pojūtis gal net visai tiktų šokių aikštelei. Žinoma, toli gražu ne tradicinio klubo. Nors gal paryčiais, kai jau nemažai išgerta...

Oneohtrix Point Never muzika pakankamai specifinė, o Replica tikrai nėra lengvai klausomas albumas. Jam reikia laiko ir kantrybės. Galų gale, juk ne kiekvienas klausosi panašaus stiliaus muzikos. Tačiau Replica grožis ir puikumas atsiskleidžia ir per tai, kad jis yra palyginti universalus. Šiek tiek pasistengęs prie jos ras kaip prieiti ir elektronikos, ir ambient, ir klasikos mėgėjas. Įrašas tarsi prisitaiko prie klausytojo, kiekvieną sykį atskleidžia vis kitas savo puses. Pajausti, koks visgi puikus šis albumas – nuostabi patirtis. Juk tai vienas unikaliausių šių metų darbų.

Įvertinimas: 8.7

Albumas: Andrius Mamontovas - Elektroninis Dievas (2011)

Yra tokia grupė pavadinimu Sportas. Apie jos rimtumą atskirai kalbėti reikėtų, bet žinomi jie vis tiek labiausiai dėl kelių savo teminių dainų. Jos tikrai labai linskmos ir kabinančios. Yra viena apie ūdrą. Kita apie Kalėdas. O dar kita – apie mūsų muzikinio pasaulio guru, didžiavyrį ir tt. Andrių Mamontovą. Žinoma, akiplėšiška kurti ironiškas dainas apie šį žmogų. Jo prisiekę fanai tai, ko gero, net nusikaltimu palaikė. Andrius Mamontovas juk yra šventa karvė, kurios kritikuoti negalima. Čia gal ir yra didžiausia Mamontovo tragedija. Jo genijaus tarsi niekas nekvestionuoja, nors tikrai derėtų. Jo ilgoje karjeroje būtų ne vieno ir ne dviejų paslydimų. Vis dėlto visi jie nublanksta prieš patį naujausią - skambiai ir ambicingai pavadintą Elektroniniu Dievu.

Mamontovas nusprendė pabūti altruistu ir Elektroninį Dievą išdalinti nemokamai. Sakė, kad vis tiek nieks nebeperka fizinių albumo variantų, tad nėr čia ko plėšytis. Ačiū. Malonu. Ir gražu savotiškai. Štai spjovė žmogus į tą buką komerciją. Puiku. Tačiau kažkodėl albumą siųstis reikėjo iš labai jau komformistinės sveitainės – LNK puslapio. Čia lyg ir komercinis televizijos kanalas, ar ne? Kodėl ne iš kokio soundcloud ar last.fm? Atsakymą aš nujaučiu. Ir jūs, tikriausiai, nujaučiat. Nesupraskit neteisingai – man tikrai negaila. Prie duonos ir sviesto norisi. Tik kam ta poza?

Dar apie pozą. Seniai jau praėjo laikai, kai Mamontovas dainavo apie save gulintį kraujo krešulių baloj, ar belipantį laiptais su troškimu patekti į kažkieno rankas. Dabar jam rūpi visai kas kita. Ką čia tie vidiniai išgyvenimai, su kuriais gali susisieti klausytojas, kai galima žvelgti plačiau. Gerokai plačiau! Ėmė ir nusprendė žmogus pamokyti mus visus kaip čia reikėtų gyventi, ir apskritai kaip žvelgti į pasaulį. Manote ambicinga? Kur jau ten! Kai esi perskaites tokią didžiai išmintingą knygą kaip „Alchemikas“, vieną kitą brošiūrėlę su new age stiliaus kliedesiais, matęs „Avatarą“ ir šį bei tą girdėjęs apie lietuvių mitologiją, tai tokios misijos gali imtis drąsiai.

Kai turi tokį idėjinį užtaisą, jau esi pasirengęs sukurti ir puikų albumą. Trūksta tik vieno elemento, tokio tikrai neesminio, – gerų dainų! Jų šįkart ponui Mamontovui ir pritrūko. Deja. Būkite ir didžiausias šio atlikėjo gerbėjas, atsibundantis ir užmiegantis su jo dainomis, bet idant nesuprastum šito tiesiog privalai būti kurčias. Elektroninio Dievo dainos – tai klišių, banalybių ir pseudointelektualumo tingus kratinys, kurio net paleisti į šį pasaulį, ko gero, nederėjo.

Ką naujo galime išgirsti šiame įraše. Vieną kitą pagonišką simbolį? Tuo viskas ir pasibaigia. Tik teisybės dėlei dar reikia pastebėti, kad tie patys pagoniški simboliai šio albumo kontekste atrodo kažkokie nuskurdinti ir beviltiškai subanalinti. Apskritai, lyrine prasme albumas skamba tiesiog groteskiškai skurdžiai. Taip sakant, iš didelio rašto išeita iš krašto... Panašios retorikos galima prisiskaityti įvairiose self-help knygose ar išgirsti pasižiūrėjus kažkurią Zeitgeist dalį. Penkiolikmetei mergaitei visai tai gal ir paveiku, bet bent šiek tiek apibrendusiam žmogui visi šie kliedesiai kels tik juoką. Ką reikėtų manyti apie tokias eilutes: „Tu įkvepi tai, ką iškvepia medžiai įkvepia tai, ką iškvepi tu ir tt.“ Andriau, tikrai? Ar šito trejus metus reikėjo laukti? Kas tai? Įkvėpimo stoka? Tinginystė? O gal faktas, kad tavo „tėvas akmuo, motina upė rami, o tu tiktai ratilai šitam giliame vandeny?“ įtaką padarė? Tokius tekstus kiekvienas muzikuojantis paauglys galėtų parašyti. Kokią savaitę užtruktų.

Gal bent jau muzika gelbėja padėtį? Nelabai. Lyg ir bandoma derinti akustinius elementus su šiek tiek elektronikos, bet visa tai daroma tiesiog nepakankamai išmoningai. Klausaisi kokių „Kalėdų“, dainos, kuri, greičiausiai, žymi žemiausią tašką per visą Mamontovo karjerą, o tie banalūs, juodo popso lygio sintezatorių pasažai tiesiog juoką kelia ir tiek. KalEEEEdos, taip sakant... Kitose dainose situacija lyg ir šiek tiek geresnė. Pirmasis singlas „Rudenio vėjas“ visai įdomus. Juo tarsi mesta užuomina, kad bus grįžtama prie ankstyvųjų solinių dienų, bet nieko panašiai gero Elektroniniame Dieve tiesiog nėra.

Esminis pastebėjimas. Mamontovas savo muziką, regis, kuria pats vienas ir į pagalbą net prodiuserio nepasikviečia. Čia gal ir visų bėdų priežastis, nes aplinkui jį visi tik garbsto, o tiesiai šviesiai rėžti aštrios, bet teisingos, kritikos niekas taip ir neišdrįsta. Ir labai blogai daro, nes apie šūdmalystes reikia kalbėti ir jų vengti. Reikėtų, kad kažkas imtų ir pasakytų: Andriau, kokio dar „rudenio“? juk nėra lietuvių kalboje tokios konstrukcijos, kilmininkas būtų „rudens“, kaip tu gali sau leisti tokią kvailą klaidą, kurios penktokai nebedaro? Arba kodėl niekas jam nepapriekaištauja dėl nevykusios artikuliacijos, nesuprantamų intonacijų ir tt.? Juk Mamontovas scenoje jau trečias dešimtmetis, gal bent raiškiai tarti žodžius per šį laiką būtų buvę galima išmokti?

Ech... kaip suprantamai dabar skamba ta Sporto daina. Elektroninis Dievas – tai klaida, kurios turėjo nebūti. Kliedesiai. Ir tiek.

Įvertinimas: 4.0

Albumas: King Krule - King Krule EP (2011)

Štai jums jaunuolis į kurį verta atkreipti dėmesį. Septyniolikmetis Archy Marshall‘as stebina keliais dalykais. Savo kaip dainų autoriaus brandumu, itin charakteringu balsu ir labai įdomia grojimo elektrine gitara technika. Savo kompozicijas į internetinius vandenis jis mėto jau kuris laikas. Tiesa kol kas ne visai apsisprendžia dėl tinkamo pseudonimo (tėvų duotas vardas mat netinka). Iš pradžių jis norėjo būti žinomas kaip Zoo Kid, o dabar, regis, apsistojo ties King Krule. Tokį pavadinimą jis davė ir debiutiniam savo EP. Jame randame trylikos minučių prezentaciją kūrėjo, kuris ateityje turėtų nuveikti tikrai daug.

Marshall‘o muzikai akivaizdžiai nemenką įtaką yra padaręs aštuntojo dešimtmečio punk‘as. Kartais taip ir girdi Joe Strummer‘į. Tiesa, čia gerokai mažiau pykčio, viduriniojo piršto rodymo ir kur kas daugiau mūsų laikams būdingos desperacijos, izoliacijos, susvetimėjimo, ilgesio. Vienok King Krule balsas ir gitara dažnai skamba šaltai, o kartais netgi ir agresyviai, bet po savotišku ledu slypi labai jautri, romantiška, pažeidžiama siela. Marshall‘o mintys visai nepaaugliškos. Apie kančią, kaltę, tikėjimo stygių ir tt..  Jokių bitučių ir gėlelių.

Muzikine prasme King Krule dainos gana minimalistiškos. Viso ko centre – jo elektrinė gitara. Ja kuriama melodija, diktuojamas tempas ir nuotaika. Ant viršaus užmetama šiek tiek būgnų ir elektroninių garsų, bet būtų buvę galima drąsiai apsieiti ir be jų. Esmė vis tiek yra balse ir gitaroje. Dar šiek tiek apie balsą. Ne man pirmam ir tikrai ne paskutiniam kilo toks klausimas: čia tikrai šito vaiko balsas? Žiūri į tą liesą ginger‘į ir negali atsistebėti. Kaip? Iš kur?

Jaunuoliui būdinga savotiška working class etika. Net ir jo įvaizdis apie tai byloja. Kiek jis pagrįstas - jau kita kalba. Laikas pelus nuo grūdų atskiria geriausiai. Aišku tik tai, kad King Krule EP yra pareiškimas padarytas nenuginčijamai talentingo asmens.

Įvertinimas: 7.8

Reissue: The Beach Boys - The Smile Sessions (2011)

Seniai seniai, berods 1966-aisiais, kažkur Vakaruose užgimė psichodelinė era. Prasidėjo jinai nuo tokių albumų kaip Revolver ir Psychedelic Sounds of 13th Floor Elevators, o visu gražumu išsiskleidė per taip vadinamą „Summer of Love“, kai jaunimas linksmai rūkydami žolę ir besimėgaudami LSD teikiamais džiaugsmais klausėsi tokių grupių kaip Jefferson Airplaine, Love, The Jimi Hendrix Experience, The Byrds ir tt.. Savaime suprantama, viso ko priešakyje buvo The Beatles su savuoju Seržantu Peperiu. Tačiau tai buvo, ko gero, vienintelis laikas, kai jie turėjo ir  savęs vertus oponentus (jei galima vartoti šį žodį). Tiek menine, tiek komercine prasme jiems tada  prilygo ir tokie The Beach Boys.

The Beach Boys veiklą pradėjo pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje ir ilgai grojo tokį lengvą kalifornietišką surf popselį, kurio žmonės su malonumu klausėsi, bet kuris į gelmę net nelabai bandė taikyti. Viskas pradėjo keistis dešimtmečio viduryje, kai grupės lyderis Brian‘as Wilson‘as pradėjo šiek tiek eksperimentuoti su įvairiomis substancijomis bei išgirdo bitlų albumą Rubber Soul. Jis jį įkvėpė sukurti šedevrų šedevrą Pet Sounds, kurio pavadinimą dabar užtiksite praktiškai kiekviename „Greatest Albums...“ sąraše. Dažniausiai kažkur viršuje. Toks veikėjas kaip Paul‘as McCartney teikėsi pripažinti, jog tai yra jo mėgstamiausias albumas, o tas pats Seržantas Peperis buvo bandymas sukurti kažką tiek pat gero. Pet Sounds įpėdinis ir turėjo būti Smile, dar ambicingesnis ir epiškesnis įrašas. Deja, dėl įvairių vidinių ir išorinių priežasčių jis taip ir neišvydo dienos šviesos. Atskiros dainos vis rasdavo kelią į kitus grupės darbus, bet visumos išgirsti šanso iki šiol neturėjome (jei neminėsime solinio Wilson‘o bandymo atgaivinti projektą). Tačiau keturių dešimtmečių laukimas pagaliau pasibaigė. Smile pagaliau išvydo dienos šviesą.

Pet Sounds genialumas ir amžinumas slypėjo keliuose esminiuose momentuose: išmoningose, bet sykiu ir paprastose, įsimenančiose melodijose; didžiulėje įvairiausių garsų ir instrumentų įvairovėje; ir galų gale iki tobulumo išgrynintame vokale (tiek pagrindiniame, tiek pritariančiuose). Smile visas šias tradicijas labai sėkmingai pratęsia. Gal tik juntamas kur kas didesnis užmojis, siekis sukurti kažką didingo, netgi epiško. Ambicija drąsi, bet sykiu ir pavojinga. Kita vertus, grupės talentas leidžia išvengti galimų nuklydimų. Smile dainos, galima sakyti, niekuom nenusileidžia Pet Sounds dainoms. Vėl nuostabūs balsai, vėl psichodeliškai skambančių garsų jūra, vėl nuostabios melodijos. Vėl tas pats genialumas paprastume. Šiais laikais tokios muzikos niekas nebekuria...

Smile atidaroma su „Our Prayer“, kurioje grupės nariai tiesiog niūniuoja vieną melodiją. Daro jie tai velniškai gražiai. Ši melodija po to iš esmės atsikartoja kone kiekvienoje albumo kompozcijoje. Visas Smile yra tarsi savotiškas vokalinių ir instrumentinių gabaliukų koliažas. Ne visada lengvai atskirsi, kur pasibaigia vienas ir prasideda kitas, todėl didžiai patartina viską perklausyti vienu kartu (tai padaryti tikrai labai lengva). Žinoma, kaip ir priklauso tokiems leidimams, visko čia pridėta netgi per daug, bet esmingiausios vis tiek yra tos devyniolika dainų, kurios ir turėjo būti įtrauktos į originalųjį Smile.

Tuos minėtuosius gabaliukus į vietą surikiuoja ir visą albumą nuo chaoso gelbėja kelios dainos, kurias galima vadinti centrinėmis Smile kolonomis. Tai yra: „Heroes and Villains“, „Surf‘s Up“ ir „Good Vibrations“. Jų beklausydamas tarsi susipranti kaip atsidūrei būtent čia ir pradedi nujausti, kur keliausi toliau. „Heroes and Villains“ prasideda kaip gan tradiciškai skambanti pop daina, bet galiausiai išvirsta į nesibaigiančią eksperimentų su tempu, nuotaika ir instrumentais bei vokalu serija. Ši kompozicija, ko gero, geriausiai perteikia viso albumo dvasią. „Surf‘s Up“ pasigirsta maždaug įrašo viduryje ir po eksperimentų gausos tarsi vėl surenka viską į vieną vietą. Tai rami, svajinga baladė, kurios puošmena yra nuostabus Wilson‘o vokalas. Jokių fejerverkų, jokio triukšmo, tik keli muzikantai ir jų talentas. Viskas, dėl ko The Beach Boys ir yra taip mylimi. Galų gale „Good Vibrations“ yra tiesiog nuostabi pop daina, su iki pakvaišimo užkabinančiu priedainiu ir nepakartojama nuotaika. Ji tarsi viską apibendriną ir palieka išbaigtumo, pasitenkinimo jausmą.

Klausant The Smile Sessions negali nesižavėti The Beach Boys talentu ir išmone. Į juos panašių nebuvo, nėra ir, ko gero, nebebus. Tas pats Paul‘as McCartney Pet Sounds nupirko kiekvienam savo vaikui, kaip muzikinės edukacijos priemonę. Apie Smile galima pasakyti tą patį. Jį būtina perklausyti jau vien dėl savišvietos.

Įvertinimas: 10.0

Albumas: Justice – Audio, Video, Disco. (2011)

Nemenkas uždavinys – pateisinti lūkesčius. Ypač jeigu jie sukuriami pavykusio pirmojo albumo. Ne viena grupė tuo jau įsitikino, ne viena tuo dar įsitikins. Antro albumo problema dažna ir lengvai suprantama. Debiuto dainoms parašyti juk skirtas visas ligtolinis gyvenimas, o ir spaudimo iš nieko nejausti. Taip sakant, absoliuti laisvė kūrybiškumui skleistis. Kai prieš ketverius metus prancūzų duetas Justice išleido savąjį Cross, reakcija buvo ganėtinai entuziastinga. Tame albume šokių muzika buvo pagerinta tamsumu, agresyvumu, paslaptingumu, netgi savotišku mistiškumu. Tasai įrašas iki šiol išlieka gana įdomus. Tačiau štai galiausiai duetui prisireikė išleisti ir antrąjį darbą. Pasikankino vyrukai ketverius metelius ir sukūrė Audio, Video, Disco.

Duetas pamąstė pamąstė ir nusprendė sukti pop kryptimi. Originalu, ką jau čia ir bepridursi. Sentimentų senajai alternatyvumo dvasiai šiame albume nelabai besurasite. Nuo pradžios iki galo čia nieko daugiau nedaroma kaip tik bandoma pasiūlyti ką nors tinkamo šokių klubų aikštelėms. Apie tinkamumą tai erdvei aš net nebandysiu spręsti. Ritmai šiaip jau gana įsimenantys ir pakankamai trankūs, tad galbūt šioje vietoje ir neprašauta. Tačiau faktas kaip blynas, kad Audio, Video, Disco. spinduliuoja banalumu ir nuoboduliu. Kompozicijos neįmantrios, dažnai netgi primityvios. Visur tie patys beat‘ai, per garsiai skambantys sintezatoriai ir nieko nepasakantys žodžiai. Nuobodu ir tiek.

Kabintis galima nebent už to, kad Justice čia pridėjo šiek tiek roko elementų. Kartais ima visai gražiai ūžti gitaros, o kai jos susilieja su sintezatoriais jau išeina ir šis tas įdomesnio. Štai pavyzdžiui kokios „Brainvision“ visai įmanoma klausytis. Pakankamai miela ausiai ir elegantiška, disco stiliaus titulinė albumo daina. Jeigu visas įrašas būtų kažkuo panašus, jo perklausymas nereikalautų tiek daug pastangų.

Lyginant su debiutu Audio, Video, Disco. yra gerokai daugiau vokalo. Akivaizdu, kad juo čia bandoma privilioti tuos, kam kūriniai be vokalo yra tiesiog atgrasantys. Kitaip tariant, vis pataikavimas eilinio klausytojo skoniui. Žinia, pataikavimas dar niekam ir niekada neišėjo į naudą. Ne išimtis ir Justice. Tingiai parašytos eilės ir perdėtai nusaldintas balsas dueto darbui tik daro meškos paslaugą.

Justice sugrįžimas – tai visiškas nusivylimas. Įrašas nuobodus, nuspėjamas, banalus, pataikūniškas. Viena kita įdomesnė daina naudos atneša mažai. Jeigu projektas nuspręs nutraukti veiklą, dėl to, tikriausiai, niekas per daug ir nesupyks.

Įvertinimas: 5.0