Albumas: Thurston Moore - Demolished Thoughts (2011)

Sunku būtų surasti kitą grupę, kuri savo laiku būtų išspardžiusi tiek daug šiknų kiek – nepabijokim to žodžio -  legendiniai Sonic Youth. Devintajame dešimtmetyje jie buvo tikra JAV altenatyviosios scenos pažiba, podovanojo triukšmo mėgėjams tokius neužmirštamus darbus kaip EVOL, Sister ir Daydream Nation. Jų stilius su niekuom nesupainiojamas, o jų muzikos tiesiog privalu paklausyti kiekvienam elektrinių gitarų garsų gerbėjui. Grupės nariai parako vis dar turi. Tai įrodo ne tik jų vis dar puikūs gyvi pasirodymai, bet ir naujasis jos de facto lyderio solinis albumas Demolished Thoughts.

Jeigu ir šįkart iš Thurston‘o Moore‘o tikėsitės kažko trankaus ir triukšmingo, gausite nusivilti. Šiame albume jis rodo save tokį, kokio Sonic Youth įrašuose tikriausiai nebuvote girdėję. Demolished Thoughts stilių teisingiausiai apibūdintų apibrėžimas „akustinis rokas“. Viskas čia sukasi apie atlikėjo gitarą, kuriama rami, romantiška, svajinga atmosfera. Viskas pagražinama tik taupiomis styginių aranžuotėmis, kurios tarnauja nelyginant kokie prieskoniai.

Turbūt smagiausias ir stebuklingiausias albumo aspektas – jo nuotaika. Derindamas ramius akustinės gitaros garsus, savo šnabždantį vokalą ir svajingas eiles, atlikėjas tarsi sukuria kažkokią atskirą, intymią erdvę, kurioje klausytojas gali skraidyti ir skraidyti. Todėl šio įrašo reikėtų klausytis vienam. Tada jis atsiskleidžia visų geriausiai. Ramių, nepretenzingų garsų jūra pasiglemžia tave į save, priverčia pamiršti tokias sąvokas kaip laikas ar erdvė. Kokia „Mina Loy“ savyje išvis turi kažką meditatyvaus. Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje ji tarsi nuneša tave į savotišką transą. Dar toliau eina „Space“. Ji prasideda ilga akustinės gitaros partija, kurią palaiko tik boso pulsavimas ir šen bei ten pasirodantys styginiai. Galiausiai įsjungia ir vokalas, šnabždantis apie erdvę ir pasiklydimą joje. Tad vėl gitara, vėl bosas, vėl styginiai, dar kažkas panašaus į paukščių klyksmus... Tikrų tikriausiai psichodelika. Ir visa tai pasiekta naudojant labai tradicinius instrumentus.

Labai žavi tai, kaip sukonstruotos dainos. Jose praktiškai nėra jokios struktūros. Tempas arba keičiasi dažnai, arba išvis nepasikeičia visos dainos metu; priedainiai labai neryškūs arba apskritai neegzistuojantys; gitaros melodijos plaukia labai ramiai, nuosekliai, jas sunkiai galėtum paniūniuoti.  Tai suteikia šiems devyniems kūriniams labai stiprų laivės pojūtį. Atlikėją taip ir norisi įsivaizduoti sėdintį kažkur kieme ant žolytės ir be jokių didesnių įsipareigojimų muzikuojantį savo malonumui.

Neišeina nesistebėti, koks romantiškas ir pažeidžiamas Moore‘as pasirodo šiame albume. Su Sonic Youth jis gal tik kelis kartus leido sau parodyti pasauliui savo jautresnę pusę (pvz. The Carpenters koveryje „Superstar“). Tuo tarpu čia jau kone visos dainos skamba labai asmeniškai. Tikra pažiba – atidarančioji „Benediction“. „With benediction in her eyes,/ Our dearest gods are not surprised./ You better hold your lover down,/ And tie her to the ground.“ – dainuojama joje. Šilta ir jauku. Visai kaip ir visas albumas.

Demolished Thoughts – tikras gardėsis. Talentingas, subrendęs muzikantas jame parodo save iš dar nematytos pusės, sukuria labai asmenišką, intymų įrašą, kurio klausytis vienas malonumas. Be abejonės, viena malonesnių šių metų staigmenų.

Įvertinimas: 8.7

Albumas: EMA - Past Life Martyred Saints (2011)

Apie Erikos M. Anderson, kuri, kad ir būdamas dar tik 22-ejų, bet jau neturėtų nieko prieš mirtį, singlą „California“ kažkada jau buvo rašyta. Ir rašyta labai teigiamai. Toje dainoje labai gražiai susipynė knife‘iška tamsa bei agresija, ir jaunos merginos melancholija. Tai tikrai buvo vienas įdomesnių šiemet išgirstų dalykų. O štai pagaliau EMA pristato ir debiutinį savo pilną albumą Past Life Martyred Saints. Ar patesino šis talentas į ją dėtus lūkesčius?

Albumą EMA pradeda ambicingai. Atidarančioji „Grey Ship“ išsitęsia virš septynių minučių, kelis kartus keičia tempą, bando derinti folk jausmą su sunkiais sintezatorių garsais. Drąsu. Su šia daina tarsi nustatoma kryptis visam įrašui. Ji nėra itin lengvai klausoma, jos tikrai nepavadinsi tobulu kūriniu, bet čia randi kažką užkabinančio. Gal tai vis tas liūdesio, kančios ir pykčio derinys Erikos balse, o gal ta muzika, kurioje, kaip jau buvo minėta, susiderina folk ir agresyvi elektronika? Sunku pasakyti. Faktas tik tas, kad čia yra kažkas stipriai sudominančio.

Past Life Martyred Saints tikrai nėra linksmas įrašas. Atvirkščiai, jis persmelktas šimtaprocentinės kančios. Ji lyg ir iššaukta tradicinės priežasties – išsiskyrimo. Tačiau labai lengvai galima įžvelgti, kad tai tik dingstis. Kančios priežastys glūdi kur kas giliau. Tai ir šeimos drama, ir nepritapimas visuomenėje, ir vienatvė. Viskas labai tikra, nesuvaidinta, o emocijos Erikos balse kartais tiesiog gniaužia kvapą. Štai, ko gero, tamsiausioje albumo dainoje „Marked“ ji skausmingai kartoja: „I wish that every time you touched me left a mark“. Ir suprask, žmogau, kas būtent čia turima omenyje. Romantiškiau nusiteikę čia įžvelgs meilės prisiminimus. Realistai – užuominas apie smurtą. Vienaip ar kitaip, įspūdį ji palieka labai didelį.

Labai malonu klausytis Erikos tada, kai ji trumpam nustoja slėptis už agresyvaus triukšmo sienos ir pademonstruoja save visiškai silpną ir pažeidžiamą. Žinoma, kalba eina apie „Breakfast“ – viso albumo puošmeną. Ji kažkuo primena vaikišką dainelę. Bent jau paprasta melodija neišvengiamai sukelia tokią asociaciją. Tačiau ir čia dėmesį labiausiai prikausto tas joje esantis gilus liūdesys. Tyli gitaros linija ir šnabždantis vokalas, kuriuo kuriama disfunkcionalios šeimos gyvenimo scena. Vėlgi, emocionalu ir paveiku.

Įrašas pasibaigia taip kaip ir prasideda – su ambicija. Uždarančioji „Red Star“ – ilga, auganti. Ji prasideda elektrinės gitaros ūžesiu ir jau firminiu patapusiu šnabždančiu vokalu. Tada įsijungia būgnai, bosas, antra gitara, viskas sudėtingėja ir auga, kol galiausiai išsiveržia Erikos riksmu. Visai epiška...

Past Life Martyred Saints tikrai nėra kažkoks šedevras. Jame yra nemažai debiuto broko. Trūksta jam struktūros ir nuoseklumo. Tačiau Erikos M. Anderson atvirumas, emocionalumas negali nežavėti. Į šias devynias dainas ji sudėjo visą savo pyktį, liūdesį, frustraciją. Jos tarsi yra jos dabartinio vidinio pasaulio nuotraukos. Esu tikras, kad po metų kitų, ji pradės jų savotiškai nekesti. Na, o mums to daryti visai nėra reikalo – mes jų klausytis galėsim dar ilgai.

Įvertinimas: 8.4

Albumas: Okkervil River - I Am Very Far (2011)

Paveikus dalykas ta rusų literatūra. Prisipažinsiu neteko man skaityti nieko, ką būtų parašiusi Tatjana Tolstoja, bet jeigu ji turi bent jau penktadalį savo garsiojo bendrapavardžio talento, tai man nelieka nieko kito kaip tik pasitaisyti. Teksasiečių kompanija Okkervil River T. Tolstoją jau skaitė ir ne tik, kad skaitė, bet ir vieno jos apsakymo pavadinimu pakrikštijo savo grupę, kuri štai išleido savo šeštajį albumą I Am Very Far.

Šis įrašas man kažkuo primena kažkada jau aprašytą Kurt Vile darbą. Ne, abiejų stiliaus skirtumas gan ženklus. Okkervil River skambesys gerokai įvairesnis, turtingesnis, žodžiai literatūriškesni. Tačiau muzikos atmosfera labai panaši. Tai tiesiog labai kokybiška, solidi indie roko grupė. O I Am Very Far -  tikrų tikriausias žanro perliukas. Klausantis tiesiog neįmanoma nesišypsoti. Čia sutelpa ir romantika, ir melancholija, ir linksmumas, ir pretenzijos į epiškumą. Viskas daroma labai apgalvotai, sofistikuotai.

Nors albume ir nenaudojama kažkokių ypatingų instrumentų, bet grupė labai vykusiai sugeba sukurti be galo įdomų, savitą skambesį. Jie pasitelkia styginius, klavišinius, visa tai apipina gitarų linijomis, ir pastato ant neprašmatnių, bet sykiu labai įdomių, būgnų partijų, ir visada išgauna kažką išskirtinio. Nebijo jie ir eksperimentuoti. Štai pavyzdžiui „We Need a Myth“ suklijuota taip, kad vienu metu joje džeržgia net keturiasdešimt penkios gitaros. Ne veltui ji ir skamba kažkaip „mitiškai“(!). Tokios įsimenančios aistros ir frustracijos išraiškos jau seniai neteko girdėti. Dar smagiau pasidaro, kai po jos pasigirsta rami, melancholiška, pianino garsais grįsta „Mermaid“. Apskritai, grupė viso albumo metu štai taip kaitalioja jo nuotaiką, bet visada tie perėjimai būna labai pavykę, niekuo neužkliūnantys.

Iš lyrikos pusės žvelgiant, I Am Very Far galima pavadinti svajoklių albumu. Kuriamos vaizdingos scenos, kurių prasmę toli gražu ne visada gali lengvai suprasti. „A day came. A night went. It lightened./ An animal broke his way out,/ moped through a scattering crowd,/ and crawled back to his circus shell.“ – dainuojama „White Shadow Waltz“. Velnias žino, kokia viso šito prasmė, bet kažkodėl tokie įvaizdžiai labai įsimena. Labai įstringa ir tai kaip talentingai šalia vienas kito dėliojami žodžiai. Pavyzdys iš tios pačios dainos: „In a cold morning, holding her lighter,/ wan White Shadow Waltz stirs, sputters,/ and stalls. Then wakes, wavers/and walks right through her prison walls.“ Vien skaitant šiuos žodžius nebelieka abejonės dėl literatūrinio jų autoriaus talento, o muzika viską tik dar labiau sustiprina, papildo.

Atskirų pagyrų nusipelnė ir grupės vokalistas Will‘as Sheff‘as. Nėra jo balsas kažkuo išskirtinis, bet ir turimais gabumais jis naudojasi labai talentingai. Jis puikiai perteikia emocijas. Gali pabūti ir labai jautrus („Lay of the Last Survivor“), ir paslaptingas bei subtilus („The Rise“). Arba išvis gali sukurti kažką kylančio, didingo („We Need a Myth“).

I Am Very Far labai lengvai ir nepastebimai patapo vienu mano šių metų favoritų. Jo išbaigtumas, intelektualumas ir įvairovė pakerės ne vieną, nes kaip galima nesimėgauti tokia puikia muzika?

Įvertinimas: 9.3

Albumas: Wild Beasts - Smother (2011)

2009-aisiais pasirodęs Wild Beasts albumas Two Dancers buvo vienas smagesnių tų metų reikalų, žavėjęs savo polėkiu, eksprementiškumu bei dviem puikiais vokalistais, kurių vieną apskritai reikėtų vadinti „išskirtiniu“. Tačiau štai suspėjo praeiti dveji metai ir grupė sugrįžta su trečiuoju savo darbu Smother, gerokai ramesniu, melancholiškesniu, tamsesniu, netgi skausmingu įrašu. Šokti jis jau nekviečia. Ne, jo jau reikia klausytis susikaipus ir atsidėjus.

Toks įspūdis, kad Wild Beasts per šiuos dvejus metus klausėsi nemažai Dirty Projectors. Nemažai dainų, o ypač kokia „Deeper“ skamba lyg būtų ištraukta iš amerikiečių kolektyvo perliuko Bitte Orca. Joje Tom‘o Fleming‘o dainavimo maniera irgi kažkuo atliepia minėtosios grupės lyderį...  Grupės noras eksperimentuoti, bandyti naujus dalykus Smother pasireiškia dar labiau. Albume galima išgirsti gerokai daugiau sintezatorių, pasitlkiama ir kitų iki tol nenaudotų instrumentų. Permainos skambesyje kiek pakeitė gitarų vaidmenį. Dabar jos tyliai skamba kažkur fone, kurdamos ramias, atmosferiškas linijas. Skamba labai gerai.

Kaip jau minėta, Wild Beasts čia gerokai ramesni. Visai nebe laukiniai. Greičiau jau prijaukinti. Nežinia, kas jiems čia atsitiko, bet kone visas dainas vienija praradimo, skausmo tema. Melancholija dominuoja visas keturiasdešimt minučių, kartais pereidama ir į visišką kančią. Pasikeitusi grupės nuotaika man labai gerai atsisikleidė pasižiūrėjus tris akustiškai atliekamas dainas Prancūzijos televizijai. Jas atlikdami Wild Beasts ten jau visai nebeprimena tų prieš porą metų visus linksminusių jaunuolių.

Negalima nepakalbėti apie grupės vokalistus bei jų dinamiką. Ko gero, būtent jie daro Wild Beasts ne gerais, o puikiais. Dainavimo funkcijomis dalinasi Hayden‘as Thorpe‘as ir Tom‘as Fleming‘as. Tiek vienas, tiek kitas labai praverstų bet kokiam kolektyvui, bet mūsų džiaugsmui jie pasirinko muzikuoti kartu. Thorpe‘o vokalas kone operinis, galingas, labai emocionalus. Fleming‘as tuo tarpu kiek tradiciškesnis, jautresnis, kažkuo primena Guy Gurvey iš Elbow. Vienoje dainoje pagrindinis yra pirmas, kitoje – antras. Tačiau kartais būna ir taip, – tai patys nuostabiausi momentai – kad dainoje jie tarsi bendrauja, kalbasi. Tokia yra „Reach a Bit Further“. Tikrų tikriausias šio įrašo perliukas.

Žodžiuose atsiskleidžanti kančia pateikiama pasitelkiant tokius įdomius įvaizdžius kaip „grindimis šliaužiojantys priešai“ ar „lova iš vinių“. Iš tikrųjų, grupę kartais tikrai sunku atpažinti, senasis linksmasis, žaismingais įvaizdis be gailesčio ir cackinimosi nutrenktas kažkur šalin. Vyrukai supbrendę, dainos gilios, žodžiai sofistikuoti. Drąsu. Ir belieka tik žerti pagyras, nes toks žingsnis pasiteisino su kaupu.

Smother yra puikus albumas, geriausia, ką grupė iki šiol sukūrė. Wild Beasts nepabijojo pasikeisti, surimtėti ir už tai bus tikrai apdovanoti gausiomis liaupsėmis. Ko gero, dabar būtent jie yra geriausia Jungtinės Karalystės grupė. Smother pasmerktas tapti klasika. Kai pačioje albumo pabaigoje Hayden‘as Thorpe‘as kančios persmelktu balsu dainuoja apie tai, kad pabaiga atėjo per greitai, taip norisi jam pritarti.

Įvertinimas: 9.1

Grojaraštis: 2011-05-16

Wild Beasts - Albatross [iš Smother 2011]

The Replacements - Sixteen Blue [iš Let it Be 1984]

Explosions in the Sky - Let Me Back In [iš Take Care, Take Care, Take Care 2011]

Radiohead - Cuttooth [iš Knives Out' 12 2001]

Okkervil River - Lay of the Last Survivor [iš I Am Very Far 2011]

Peter Doherty - New Love Grows On Trees [iš Grace/Wastelands 2009]

Nico - These Days [iš Chelsea Girl 1967]

Albumas: Explosions in the Sky - Take Care, Take Care, Take Care (2011)

Kartais taip gera įsimesti į savo winamp’ą kokį gerą post-rock’o albumą. Tokį, kuriame būtų  tiesiog muzika, neapkrauta bereikalingais žodžiais ar per dideliu noru įtikti. Grupės, muzikuojančios šiuo stiliumi, paprastai kuria instrumentines kompozicijas skirtas klausytojams, kuriems muzika yra svarbiau už žodžius, o užkabinantys priedainiai toli gražu nėra būtinas atributas. Explosions in the Sky pavadinimą jau seniai galima rašyti tame pačiame sakinyje su tokiais grandais kaip Tortoise, Mogwai ar Godspeed You, Black Emperor!. Savo nepriekaištingą reputaciją jie dar sykį pateisina su naujausiu savo įrašu Take Care, Take Care, Take Care.

Explosions in the Sky ketveriukė nuo didelės dalies post-rock’o grupių skiriasi tuo, kad savo muzikoje dažniausiai apsieina tik su tradiciniais instrumentais – būgnais, gitaromis ir bosu (jį irgi įsijungia ne visada). Jokios elektronikos, jokių styginių aranžuočių. Tačiau nepaisant to jie sugeba savo kompozicijas paversti išties epiškais kūriniais. Regis, dažniausiai naudojama tokia pati schema: pradedama tylesne gitaros lija, tarnaujančia tarsi įžanga; vėliau prisijungia ir likę instrumentai, o tada viskas pradeda pamažu smarkėti, kilti į viršų, kol galiausiai įvyksta didesnis ar mažesnis sprogimas; galiausiai trumpas epilogas, irgi tylesnis, dažniausiai sugrojamas gitara. Nieko sunkiai perkandamo. Nieko super išskirtinio. Tačiau kolektyvas visada sugeba iš šios formulės išspausti labai daug. Negalima nesižavėti kaip viskas tarpusavyje dera, toks jausmas, kad grupės nariai vienas su kitu bendrauja kone telepatiškai – taip vientisai ir natūraliai skamba jų muzika.

Vokalo ir žodžių, savaime suprantama, čia nėra (jeigu neskaitysim tų epizodiškai pasigirstančių šūksnių ir niūniavimų). Tačiau jų visai ir nesinori. Grupė tarsi leidžia pačiam klausytojui susigalvoti apie ką yra šios dainos. Kadangi, kaip jau buvo minėta, visada aiški jų struktūra, atrodytų, kad jose pasakojamos kažkokios istorijos. Melancholiškos, gražios, didingos. Žinoma, čia jau pritempimas. Kiekvienas gali matyti vis ką nors kito. Telieka užsimerkti ir leistis į tą garsų jūrą. Turbūt svajotojams ši  muzika ir kurta.

Take Care, Take Care, Take Care – brandžios grupės darbas, nepaliekantis nei mažiausių dvejonių dėl savo galimybių. Post-rock‘o mėgėjui tai tikras gardėsis, kuriuo bus galima mėgautis labai ilgai. O nesusipažinusiems su šiuo žanru jis gali tapti puikiu pirmuoju žingsniu.

Įvertinimas: 8.6

Albumas: Gang Gang Dance - Eye Contact (2011)

Keistas dalykas. Geri albumai paprastai pasižymi tuo, kad po pirmo klausymo paprastai palieka tik susidomėjimą, norą pasikapstyti giliau, o ne aiškų ir tiesmuką „vau!“. Todėl amerikiečių eksperimentatorių Gang Gang Dance naujasis darbas man buvo kažkas labai keisto. Jis veikia visiškai atvirkščiai nei įprasta. Iš pradžių parbloškia savo be galo smagaus triukšmo smūgiu, o po to tarsi išsikvepia, taip sukeldamas dvejones, kad gal kažką ne taip supratai ar praleidai. Tačiau apie viską iš eilės.

Jeigu ir yra kokia grupė, kurią galima vykusiai palyginti su Animal Collective, tai, ko gero, būtų būtent Gang Gang Dance. Pašėlę ritmai, rėkiančios, klykiančios sintezatorių melodijos, keistai skambančios gitaros, išmoningai parinkti sample‘ai ir t.t. kažkuo primena Strawberry Jam laikų „gyvūnų kolektyvą“. Tačiau tuo pat metu Gang Gang Dance yra ir visiškai saviti. Iš tikrųjų, sunku būtų juos su kuo nors supainioti. Ypač kai išgirsti tą vokalistės balsą, kuris yra toks iškirtinis, kad dažniausiai nesupranti ne tik ką ji dainuoja, bet ir kokia kalba tai daro. Čia galima sugrįžti ir prie to pačioje pradžioje išsakyto paradokso, nes pradžioje jos spygavimų tikrai labai smagu klausytis, bet kuo toliau, tuo labiau jie ima įgristi.

Todėl labai gerai, kad Eye Contact kliaujasi daugiausiai instrumentais. Juos naudoja pačius įvairiausius, bet dominuoja sintezatoriai. Ko čia su jais tik nedaroma: ir spygaujama, ir ūžiama, ir kuriama kiek tradiciškesnė melodija. Juos visada palaiko stipri ritminė sekcija, niekad nepavargstanti, labai tinkanti šokių aikštelei. Netrūksta ir sapmple‘ų. Dažniausiai jie naudojami dainų paįvairinimui, apipavidalinimui, bet trijų interliudų, pažymėtų simboliais „∞“, atveju išstumiami ir į pirmą planą. Šie momentai šiek tiek nuramina, atpalaiduoja. Protingas sprendimas, nes Eye Contact dainų spinduliuojamos energijos kartais gali pasirodyti tiesiog per daug.

Iš tikrųjų, ko jau ko, bet energijos stygiaus šiai grupei tikrai negali prikišti. Viskas prasideda su ilgiausiąja „Glass Jar“, kuri šešias minutes tarsi stengiasi ištrūkti iš savotiškos garsų pelkės, kol galiausiai įgauna strukūrą ir prasiveržia visa savo triukšmo linksmybe. Viskas taip ir tęsiasi. Jeigu ne tie trys interliudai, galėtum Eye Contact nuo pradžios iki galo sugroti per kokį vakarėlį, ir vargu ar išgirstum nors vieną priekaištą.

Ne, priekaištai atsiranda, kai bandai jį klausytis pats vienas tylioje ir ramioje erdvėje – tokioje, kokioje šiaip jau ir derėtų klausytis geros muzikos. Kaip jau buvo minėta, iš pradžių viskas būna labai gražu ir smagu, bet vėliau kažin kas nutinka. Nuo tos energijos ima darytis nuobodu, kitais kartais net pradeda imti savotiškas erzeliukas. Minėtieji Animal Collective, kad ir dažnai trankūs, bet visada sugeba įtikti ir vienišam klausytojui, neapsuptam draugų ir pusdraugių, turinčiam prabangą nesilinksminti. Gang Gang Dance to padaryti, deja, nepavyksta.

Eye Contact labai gaivus, linksmas, energingas įrašas. Jis tikrai užkabins ir sukels nemažai teigiamų emocijų. Tačiau jam kažko trūksta. Sunku pasakyti, ko būtent. Gal gelmės, gal užmojo (arba atvirkščiai – kuklumo), o gal paprasčiausio stabilumo. Vis dėlto nusinešę jo dainų į kokį vakarėlį tikrai nesuklysite. Dargi garantuotai savo adresu sulauksite pakeltų nykščių.

Įvertinimas: 8.2