Grojaraštis 2011-02-27

Grojaraštis - kas savaitę atnaujinamas septynių dainų, kurių klausau dažniau nei kitų, sąrašas. Skirtas tiems, kurie visada ieško naujos muzikos. Grojaraštis nepaiso laiko limitų, o savyje talpina dainas iš įvairiausių laikmečių. Dėl visa ko visada paminėsiu albumą, kuriam priklauso daina, bei jo išleidimo metus. Gal šie sąrašiukai jums pasitarnaus.

Primal Scream - Movin' on up [iš Screamadelica 1991]

David Bowie - Moss Garden [iš "Heroes" 1977]

The Beta Band - Needles in my Eyes [iš The Three E.P.'s 1998]

Elliott Smith - Needle in the Hay [ iš Elliott Smith 1996]

Tom Waits - Flowers Grave [iš Alice 2002]

Radiohead - Give up the Ghost [iš The King of Limbs 2011]

PJ Harvey - All and Everyone [iš Let England Shake 2011]

Albumas: Radiohead - The King of Limbs (2011)

Šiek tiek simboliška, kad pirmoji šio tinklaraščio recenzija skirta naujajam Radiohead darbui. Juk šis penketukas ir yra viena priežasčių, dėl kurių šių eilučių autorius taip įsitraukė į muziką, kad jam net prisireikė apie ją rašyti. Tačiau gal geriau prie reikalo...

Kam jau kam, o Radiohead apibūdinimas „kultinė grupė“ tinka kone tobulai. Tik tas kultas su metais taip išaugo, kad jau galėtų pretenduoti mažų mažiausiai į denominacijos titulą. Ir iš tikrųjų ne taip jau sunku suprasti tokio garbinimo priežastis. Oksfordo penketukas yra viena tų retų grupių, kurie visiškai nebijo eksperimentuoti, lįsti į dar neišbandytas erdves. Kiekvienas albumas skyrėsi nuo savo pirmtako, todėl kiekvieną sykį gali tik spėlioti, ko iš jų laukti.

Taip buvo ir šįkart. Net neįsivaizdavau kokia kryptimi jie pasuks. Nuojauta kažkodėl kuždėjo, kad būtų galima laukti žingsnio folk kryptimi. Iš kur tokia idėja atsirado, neturiu anei žalio supratimo. Žinoma, klydau, bet ne taip jau smarkiai kaip galėjo pasirodyti iš pradžių.

Kadangi grupė pinigų jau turi pakankamai, o be to nėra saistoma jokių įsipareigojimų, ji gali sau leisti daryti ką tik nori. Kūrybiškumui tai tik į naudą, o ir klausytojui smagiau. Štai apie „The King of Limbs“ pasirodymą buvo pranešta likus nepilnai savaitei. O po to data buvo netgi diena paansktinta. Nuo In Rainbows pasirodymo jau spėjo praeiti beveik ketveri metai, tad tokios greitos naujienos sukėlė labai daug nekantraus bruzdesio.

Ketverių metų rezultatas – aštuonios dainos, kuriose Radiohead pasuko taip toli nuo roko, kad net imi klausti savęs:„nejaugi čia ta pati grupė, kuri įrašė ir The Bends bei OK Computer?“. Elektrinių gitarų čia praktiškai nebeliko ar jos bent jau pritildytos iki minimumo. Lyg ir pasinerta į elektroniką, bet iš tikrųjų šio albumo stiliui tai būtų gerokai per sausas apibūdinimas. Viskas čia minimalizuota vos ne iki kraštutinumo, todėl net ir Thomo Yorko solinis The Eraser, kuris tikrai nepasižymėjo garsų pertekliumi, atrodo palyginti apkrautas.

Albumą labai lengvai galima padalinti į dvi puses. Pirmosios keturios dainos gali pasigirti tokia pačia chaotiška atmosfera, kurioje kartais taip imi ir pasimeti. Neturi šios dainos nei ryškesnės struktūros, o ir paniūniuoti jų melodiją išeitų tik labai pasistengus. „Little by Little“, ko gero, labiausiai primena tradicinio roko dainą, bet ir ji nei iš tolo neprimena tokių arenų roko hitų kaip „Paranoid Android“ ar „Bodysnatchers“. O tarkim „Feral“ iš vis yra vienas iš nedaugelio instrumentinių grupės kūrinių, tarsi suklijuotas iš nuotrupų. Minėtas chaoso pojūtis čia pasiekia viršūnę ir netgi – tinkamai nuotaikai esant – gali pavirsti visiška paranoja.

Antroji pusė kur kas aiškesnė. Radiohead čia lyriškesni ir melancholiškesni nei bet kada anksčiau. „Codex“ ir „Give up the Ghost“ tuos pasvarstymus apie folk stiliaus albumą paverčia ne tokiais ir jau dideliais kliedesiais. Šios dvi tarpusavyje sujungtos dainos, be abejonės, yra pats organiškiausias dalykas, kokį grupė kada įrašė. Ir ne tik dėl to mielo paukščių čiulbėjimo fone. Paprastas, intymus akustinės gitaros ar pianino garsas sukuria atmosferą, kurios tikrai neišgirsite nei viename iš ankstesnių albumų. Todėl nenuostabu, kad pirmoji albumo pusė nublanksta prieš antrąją. Balanso trūkumas ar tyčinis sumanymas? Kaip jums labiau patinka. Aš renkuosi antrąjį variantą.

Sunku abejoti tuo, kad šio įrašo tikroji vertė atsiskleis tik po kurio laiko. Dabar jis iškelia daugybę klausimų, į kuriuos atsakyti prireiks šiek tiek laiko. The King of Limbs tikrai gali būti geriausiu grupės darbu, tačiau taip pat gali būti ir nieko neišsiskiriančiu, pasmerktu būti visiškai užgožtam Kid A ar to paties OK Computer. Aš irgi dar nesu visiškai apsisprendęs, ką apie jį manyti. Gal todėl įvertinime ir palieku šiek tiek erdvės tobulėjimui.

Juk po kokių metų vis tiek reiks šią recenziją perrašyti...

Įvertinimas: 9.0

Daina: The Strokes - Under Cover of Darkness

Belaukdami naujo albumo The Strokes gerbėjai pagrįstai galėjo pulti į visišką desperaciją. Kaip ne kaip, juk First Impresions of Earth pasirodė dar gūdžių 2006-ųjų sausį. Per tą laiką grupė buvo suspėjusi surengti kelias nesėkmingas įrašų sesijas, bei prileisti krūvą solo albumų, kurių vertė išlieka diskusijų klausimu. 2010-ųjų pradžioje The Strokes, atrodė, jau rimtai nutarė pratęsti savo karjerą, bet įrašinėjimo darbai strigo, bent jau mane buvo apėmusios ir visai liūdni nujautimai. Tačiau, regis, viskas susitvarkė. Ketvirtasis niujorkiečių studijinis darbas Angles pasirodo jau kovo mėnesį, ir grupės nariai, atrodo, yra visai patenkinti naująja medžiaga. Ir, sprendžiant pagal pirmąjį singlą Under Cover of Darkness, ne be reikalo.

Daina sugražina mus į Is This It ir Room on Fire laikus, kai grupė dar nebuvo įnikusi į, būkim atviri, nepavykusį eksperimentą kodiniu pavadinimu First Impresions of Earth. Garsas kiek mažesnis, bet gerokai smagesnis. Julian‘as Casablancas sugrįžo prie savo tradicinės atsipūtusios dainavimo manieros. Nikolai‘us Fraiture kaip senais gerais laikais sau tyliai kuria įsimintiną boso liniją, o visa grupė pagaliau vėl skamba kaip vienas darinys.

Taigi pradžia daigiau nei įkvepianti. Norisi manyti, kad Angles kažkokiu būdu priartės iki genialiojo Is This It lygio. Pagyvensim – pamatysim. The Strokes pelnė šlovę pristatydami pasauliui su niekuo nesupainiojamą nuobodulio, pykčio, apatijos ir agresijos mišinį. Pasauliui jo vis dar reikia.

2000-ųjų Geriausieji

"Žodžiai apie muziką" savyje talpins geriausiųjų sąrašus. Jie bus suskirstyti dešimtmečiais, nes taip pasirodė teisingiausia. Pradėsim nuo 2000-ųjų, nes jie juk arčiausiai...

 

 40. Beirut – Gulag Orkestral (2006) 

Tiesiog svajonių istorija: amerikietis paauglys, vidurinės mokyklos pirmūnas, meta viską ir išvažiuoja į Europą, kur keliauja iš vienos šalies į kitą, linksminasi, klauso muzikos, o sugrįžęs įrašo šį labai smagų, bet sykiu ir vertingą albumą. Šis darbas gali būti puiki pirmoji pažintis su Balkanų muzika, nes būtent ji Zach‘ui Condon‘ui (toks po Beirut pseudonimu besislepiančio vakino vardas) padarė didžiausią įtaką.

39. Devendra Banhart – Rejoicing in the Hands (2004)

Freak Folk, New Weird America – dvi sąvokos, kurios pačios savaime nelabai ką paaiškina. Tačiau užtenka pasiklausyti vos kelių šio barzdoto vyruko dainų, ir imi suvokti jų kilmę. Albumas, kažkokiu būdu užkonservavęs sėdijimo prie laužo jausmą. Tarp dainų, rodos, gali girdėti liepsnų spragsėjimą.

38. Franz Ferdinand – Tonight: Franz Ferdinand (2009)

Šio albumo grupės gerbėjams teko laukti ištisus ketverius metus. Ne vienas jų per juos spėjo išpuoselėti savyje nemenką skepticizmo daigelį (taip teigiu, nes pats buvau vienas iš jų). Tačiau pagaliau pasirodęs, šis darbas turėjo nutildyti tuos pesimistus. Grupė sugrįžo atsišviežinusi, šiek tiek pakeitusi skambesį, su dar smagesnės muzikos porcija.

37.  Wilco – Yankee Hotel Foxtrot (2002)

Albumas parodantis, kokia nesveika kartais gali pasirodyti muzikos industrija. Įrašytą albumą grupė nunešė į savo leidybinę kompaniją, kuri jį išleisti atsisakė. Suprask, nebus iš šito daikto biznio. Kai galiausiai Yankee Hotel Foxtrot išvydo dienos šviesą, jis išsyk tapo moderniąja klasika. Ir visai nesunku suprasti kodėl. Visos albumo dainos, nuo pirmos iki paskutinės, yra tokios neprakaištingos, išbaigtos, kad ta nepilna valanda pasirodo praleista labai prasmingai.

36. Sigur Rós – ( ) (2002)

Kažkada girdėjau tokį ginčą. Dvi draugės ginčijosi, kas dainose svarbiau – muzika ar žodžiai. Kiekviena turėjo poziciją ir nesugebėjo perkalbėti kitos. Gaila, kad pirmoji kaip argumento nepasitelkė šio bevardžio albumo, su aštuoniomis bevardėmis dainomis, kuriose iš vis nėra žodžių, tik bereikšmiai garsai, kurie – toks įspūdis – pasako tiek daug.

35. LCD Soundsystem – Sound of Silver (2007)

Sujungti į vieną daiktą roką ir šokių muziką bandė ne viena grupė. Reikia pastebėti, kad šis uždavinys retai kam pavyksta. O štai LCD Soundsystem tai pavyko. Tad gali pasirinkti kaip klausytis šių dainų: stripaliojant šokių aikštelėje ar ant sofos susikaupus, rūsčiai žiūrint į sieną. Aš rinkausi pastarąjį (aš visą muziką taip klausau), bet visai norėtųsi išbandyti ir pirmąjį.

34. Fennesz – Endless Summer (2002)

Iš pradžių gali pasirodyti, kad Endless Summer savyje talpina tik kažkokį padriką, beprasmį triukšmą. Ir iš tikrųjų, džeržgia ta gitara, kuri visokių ten efektų dėka dažnai net neskamba kaip gitara, ir visa šita kakofonija jau ima tave erzinti. Tačiau jeigu turėsi šiek tiek kantrybės, iš visos šitos triukšmo jūros ims kilti be galo gražios pilys, apšviestos ryškia saulės šviesa. O įsitraukęs, imi suprasti, kodėl albumas buvo pavadintas būtent taip.

33. The Antlers – Hospice (2009)

Kažkada per literatūros pamoką (koks keistas žodis…) mokytoja išsakė maždaug tokią mintį: nereikia turėti iliuzijų – geriausi kūriniai atsiranda iš kančios, ne kokių ten linksmybių, drugelių ar pan., o iš kančios. Ji,  žinoma, buvo teisi. The Antlers skausmo kūdikis tai tik įrodo. Kančia čia kartais taip veržiasi, kad net kvapą gnaužia. Iki galo neaišku, kas slepiasi po mirtinai sergančiosios ir ją slaugančiojo tragiška meilės istorija. Ko gero, šiek tiek paprastesni dalykai. Galų gale, tai nėra taip jau svarbu. Į Hospice reiktų žvelgti, kaipo meno kūrinį, talpinantį savyje daugybę galimų interpretacijų. Tai daro šį albumą kone nesenstančiu.

32. The Microphones – It Was Hot, We Stayed in the Water (2000)

Mikrofonų, o tiksliau Phil’o Elvrum’o, muzika tarsi pareina iš kažkokio pasakų pasaulio. Ir ne tik dėl to paprasto, širdžiai mielo lo-fi skambesio, bet ir dėl su niekuom nesupainiojamų kompozicijų, balso, ramybės/triukšmo harmonijos ir žodžių, kaip reta lengvai pasiduodančių interpretacijoms. Ši vieno asmens grupė tiesiog pasmerkta būti kultine. Gali arba pasiduoti juos skleidžiamai magijai, iškeliauti į tą pasakų pasaulį arba (man tuo sunku patikėti) susinervinęs išjungti winamp’ą. Trečias variantas, turbūt, paprasčiausiai neegzistuoja.

31. The Shins – Oh, Inverted World (2001)

Yra toks filmas Garden State. Sukurtas nepriklausomoje studijoje, kiek keistokas, bet tikrai vertas peržiūrėjimo. Vienoje scenoje pagrindinis veikėjas klausia Natalie Portman, ko ši klausanti. O ji (tiksliau jos sukurta veikėja) atsako: The Shins. Tada gali trumpai pasiklausyti gražiosios New Slang… Tokia tad ilga įžanga į šį trumpą albumą. Albumą, kurio skambesys lyg ir lengvas, vasariškas, bet sykiu ir taupus, apvalytas nuo bet kokio bereikalingo triukšmo. O dar ta 60-ųjų dvasia. Įrašas taip pat lengvai galėjo pasirodyti ir tos legendinės Meilės Vasaros metu.

30. Mogwai – Mr. Beast (2006)

Škotų post-roko meistrai visada žavėjo tuo, kad žodžius padaro nereikalingais. Paprastai jie renkasi kalbėti savo instrumentais, kuriais kartais groja kompozicijas labai primenančias tradicinį roką, o kartais priartėjančias vos ne iki klasikinės muzikos epiškumo. Ir vis dėlto šiame škotai teikėsi vokalą panaudoti net keliose dainose. Tai daro šį albumą, bent jau post-roko standartais, lengvai klausomą, prieinamą ir tiems, kurie su šiuo žanru dar tik susipažindinėja. Ir aš labai gerai žinau, apie ką kalbu.

29. The Dismemberment Plan – Change (2001)

Angliškas žodis change dabar pirmiausiai asocijuojasi su vienu amerikiečių veikėjų, nežinia už ką gavusiu Nobelio taikos premiją… Tie prakeikti politikai – ką nors gadinti yra jų amatas. O juk turėtų būti visai ne taip. Šis žodis turėtų atgaivinti galvoje tuos pašėliškus ritmus, kuriuos geba kurti tas darbštusis būgninkas ir jo kolega bosistas, energiją, kuria spinduliuoja gitaristas ir užkrečiantį entuziazmą vokalisto balse. The Dismemberment Plan indie mėgėjų sąmonėje jau seniai tapo kokybės sinonimu.

28. Interpol – Turn on the Bright Lights (2002)

Interpol sėkmę ne visada lengva suprasti. Kartais jie skamba kaip paprasčiausi Joy Division ir The Chameleons klonai. Tai lyg ir galėtų būti jų didžiausias minusas. Tačiau tuo pat metų tai ir didžiausias jų pliusas. Šis niujorkiečių ketvertas juk sugebėjo į indie sceną sugražinti tą šaltų gatvių, apšviestų elektrinių žibintų, pojūtį. Taip seniai pamirštą, spėtą išsiilgti. Ir padarė jie tai nepamiršdami moderniojo pasaulio abejingumo, susvetimėjimo. Klausydamas melancholiškosios NYC tariesi patyręs, ką reiškia šaltą vakarą klaidžioti Niujorko gatvėmis. Albumas leidžiantis susikurti tokią iliuziją – pasmerktas būti šedevru.

27. Sigur Rós – Takk… (2005)

Filme Heima grupės pianistas išsakė mintį, kuri man pasirodė labai daug pasakanti. Jis kalbėjo apie tai, kad islandai maža tauta, todėl visi tarsi savaime linkę suteikti kiekvienam daug asmeninės erdvės, ir toks požiūris labai atsispindi Sigur Rós muzikoje. Nesunku suprasti, ką būtent muzikantas turėjo omenyje. Vargu ar surasi kitą grupę, kuri savo muzikoje paliktų tiek daug erdvės klausytojui. Jie niekur neskuba, nebijo panaudoti tylą, išgalvota kalba tarsi ragina pačiam susikurti dainų prasmes, o tos, įdainuotos islandiškai, naudoja simbolius, įvaizdžius, kurių du skirtingi žmonės niekad nesupras vienodai.  Sigur Rós muzika – svajotojų muzika. Ačiū jiems už visas šias dovanas.

26. múm – Yesterday Was Dramatic – Today is OK (2000)

Dar vienas islandų kolektyvas. Kaip ši trijų šimtų tūkstančių tauta sugeba išauginti tiek daug puikių muzikantų, man visada išliks paslaptis. Gal gamta įkvepia, o gal ramybė ir natūrali izoliacija daro savo..?  múm sužavi savo užtikrintumu. Grupė, regis, naudoja daugybę instrumentų, apipina juos įmantriausiais elektroniniais padailinimais, bet daro viską be galo ramiai, nei akimirkai neleidžia suabejoti, kad jie žino ką daro. O jie nukelia mus į pasaulį, kuriame smulkmenos yra patys svarbiausi dalykai. Pasaulį, kur didžiausi išgyvenimai yra susiję su tokiais dalykais kaip užmigimu/atsibudimu traukinyje, lėto dviračio kančia ar devintojo gimtadienio išbandymais. Vėlyvo vakaro muzika. O gal ankstyvo ryto?

25. Broken Social Scene – You Forgot It In People (2002)

Kanadiečių kolektyvas, kurio narių skaičius dabar jau panašėja į orkestro. Paskutiniais duomenimis jų buvo devyniolika, nors dabar gal jų jau kiek ir sumažėjo arba padidėjo. Nesu tikras, kiek jų buvo You Forgot it in People įrašinėjimo laikais. Aišku, tik tiek, kad įrašas išejo be galo turtingas, organiškas. Viskas jame gyva, kruta, dažnai net nespėji susigaudyti, išskirti jo sudedamąsias dalis. O to daryti gal net ir neverta, nes toks užsiėmimas primena vandenyje ištirpusios druskos paieškas. Žinai, kad jinai ten yra, ir to pakanka.

24. The Books – The Lemon of Pink (2003)

The Books įrašai paprastai peržengia bet kokias žanro ribas. Paprastai jiems lipdoma etiketė su užrašu folkatronica, bet šis terminas iš tikrųjų nelabai ką tepasako, o yra labiau skirtas patenkinti poreikį sugrupuoti, įdėti kažką į vieną ar kitą lentyną. Tačiau The Books yra tiesiog The Books. Kaip niekas kitas, jie sugeba meistriškai sulipdyti akustinės gitaros melodijas, elektroninius ritmus ir iš šen bei ten nukirptus balsus, žodžius, garsus. Taip duetas jus panarina į ausiai mielą chaosą, kuriuo mėgautis gali valandų valandas.

23. Grizzly Bear – Veckatimest (2009)

Dar vieni nenusakomo žanro atstovai. Pasitelkę retro ir folk dvasią Grizzly Bear patapo viena įdomiausių pastarųjų kelių metų indie grupe. Albumas sužavi savo neribota fantazija, kuri gali atsiskleisti – paradoksas – tik turint ribotus išteklius. Grupė naudoja senus instrumentus, bet sugeba priversti juos prabilti visai naujoviška kalba. Šis dešimtmetis parodė, kad niekas neskamba taip moderniai kaip žvilgsnis į praeitį. Veckatimest tai tik darsyk patvirtina.

22. Panda Bear – Person Pitch (2007)

Animal Collective nario solinis darbas tik dar sykį pademonstruoja šios grupės potencialą, kuris šiandien atrodo neišsemiamas. Ir Person Pitch net neskamba kaip Animal Collective albumas, jis tarsi priklauso visai kitai erdvei. Ne tokiai nupoliruotai, bet vis tiek ne mažiau įspūdingai. Įrašas reikalauja klausytojo pastangų, už kurias jis vėliau atsidėkoja ekskursija į amžinos vasaros šalį, kurioje pastoviai skamba keisti garsai, verčiantys tave šokinėti kaip tai darei būdamas mažas vaikas.

21. Radiohead – Amnesiac (2001)

Keistųjų alternatyviojo roko genijų karjera negali nežavėti. Jie yra viena iš tų grupių, kurios gali būti pristatomos kaip kokybės etalonas. Nuolatos besikeičiantys, nuolat lendantys į neišbandytas, nepažintas erdves ir visada išeinantys pakeltomis galvomis. Amnesiac demonstruoja visas geriausias penketuko savybes. Jie baugina, žavi, skandina, pykdo, įkvepia. Muzika tave įtraukia ir išspjauna. Sudegina, o po sušaldo. Leidžia pasijausti tvirtu ir visišku bejėgiu. Ant albumo viršelio – verkianti figūra. Ji verkia, nes žino, kad ją iš visų pusių supa liepsnos, kurių užgesinti neįmanoma. Ir ta figūra – tai Tu.

20. Dirty Projectors – Bitte Orca (2009)

Dirty Projectors jau galėtų ir ramia sąžine skirstytis – vis tiek nieko geresnio nebesukurs. Aš, žinoma, dramatizuoju. Neabejoju, jog ši grupė padovanos pasauliui dar daug puikios muzikos, bet neabejoju ir tuo, kad Bitte Orca išliks geriausiu jų darbu. Kolektyvas čia nuostabiai išplėtoja žanrą, kurį priimta vadinti eksperimentiniu roku. Čia šalia vienas kito harmoningai skamba ir tradiciniai roko instrumentai, ir elektroniniai garsai, ir styginių aranžuotės. Na, o tokios puikios vokalisto/vokalistės dinamikos dar reiktų paieškoti.

19. Boris – Pink (2005)

Japonų trijulės šedevriukas prasideda tokiais mielais, iki skausmo pažįstamais Nick’o Drake’o kompozicijos Horn akordais. Tik grojami tylos supama akustine gitara, o būgnų maršo palaikoma, džeržgiančia elektrine gitara. Boris įtakos varijuoja be galo stipriai: nuo jau minėto tobulojo melancholiko iki kultinių hardcore atstovų The Melvins, nuo kurių dainos grupė ir nusivogė savo pavadinimą. Todėl ir pati kolektyvo muzika būna be galo įvairi. Pink, ko gero, yra lengviausiai klausomas jų darbas. Čia jie sugeba pateikti savo muziką tradiciškiausiomis formomis, bet tuo pat metu išsaugo ir savo neeilinį išskirtinumą.

18. The Flaming Lips – Yoshimi Battles The Pink Robots (2002)

Tiesiog trikdančiai tobulo ir genialaus Soft Bulletin įpėdinis, The Flaming Lips standartais, yra tikrų tikriausias pop darbas. Tai, žinoma, skamba kiek kvailokai. Šie pašlemėkai niekad nebuvo ir nebus pop. Tačiau mergina vardu Yoshimi, turinti juodą karatė diržą, jiems neabejotinai padėjo jiems pasiekti gerokai didesnę auditoriją.  Iš tikrųjų, tokios dainos kaip Do You Realize?? tiesiog negali žmoguje nepažadinti kažkokio universalaus, visiems pažįstamo jausmo. Juk ne veltui šią dainą kiti žmonės ją užsisakinėja savo laidotuvėms. Muzika, taip daug reiškianti savo klausytojams, tiesiog privalo būti ypatinga. Ir yra.

17. Bon Iver – For Emma, Forever Ago (2007)

Kone banali istorija: vyrukas išsiskiria su mergina ir su savo grupe, vyruką apninka depresija, vyrukas užsidaro kažkur miške pastatytame vagonėlyje ir nejučiomis pradeda įrašinėti albumą. Kaip kad paprastai ir būna tokiais atvejais, išeina kažkas tikrai puikaus. Albumą ypatingu daro ta savybė, kad klausant supranti esąs tik atsitiktinis keliautojas, kuriam pasisekė pražingsniuoti pro tą vagonėlį. Nes Justin’as Vernon’as groja visai ne tam, kad jo kas nors klausytų. Jis groja todėl, kad neturi kitos išeities.

16. Radiohead – Hail to the Thief (2003)

Įrašinėdami šį albumą Radiohead naudojo iki tol dar neišbandytą taktiką – kūrė labai greitai, spontaniškai. Gal todėl šis įrašas ir yra toks pilnas emocijų. Kartais jis piktas, kartais melancholiškas, kartais žaismingas, o kartais ir kiek padrikas. Hail to the Thief, ko gero, niekada nebus vertinamas kaip šedevras, genialus darbas, bet jis visada užims ypatingą vietą grupės gerbėjų atmintyje. O tai jau šis tas.

15. Joanna Newsom – YS (2006)

Klausant šio albumo mano vaizduotė visada kuria panašų scenarijų: vaikštau aš po kažkokią renesanso laikų mugę, kurios viename iš paviljonų apsiginklavusi arfa muzikuoja ši reto grožio moteris. Ir tikrai taip – moteris. Jeigu 2004-ųjų Milk Eyed Mender ji grojo tarsi žaidė su savo instrumentu ir dainavo apie tai, apie ką visos jaunos merginos dainuoja, tai YS ji pasirodo kaip subrendusi dainų kūrėja, kurios dainų žodžių reikšmes sunku būtų išgliaudyti ir Oxfordo žodynų autoriams, o muzikinės kompozicijos išsitęsia ir virš penkiolikos minučių. Išklausius šias penkias dainas, tiesiog neįmanoma neįsimylėti panelės Newsom.

14. Spoon – Ga Ga Ga Ga Ga (2007)

Žinau, kad kai kurie skeptiškai žiūri į tokius dalykus, bet bent jau man jie atrodo nemažai pasakantys: portalas Metacritic 2009-ųjų pabaigoje sudarė sąrašų sąrašą, kuriame, remiantis viso dešimtmečio recenzijomis, buvo ieškoma geriausiai kritikų vertintos grupės. Ir kasgi buvo pirmoje vietoje. Žinoma, kad Spoon! Toks rezultatas lyg ir buvo netikėtas, tačiau tikrai pagrįstas, nes kas jau kas, o šis kolektyvas visą dešimtmetį išliko stabiliai geras, taip niekad ir neleido savim suabejoti. Ir pasiekė jie tai nuolat judėdami pirmyn, niekam nepataikaudami, neparsiduodami, bet paprasčiausiai kurdami be galo kokybišką muziką. Ga Ga Ga Ga Ga – subrendusios, savo galimybes žinančios grupės darbas, patraukiantis savo nesumeluotu nuoširdumu. Yra čia ir energijos, ir pykčio, ir grožio, ir lyrikos – visko, kas padėtų šiam albumui tapti kiekvieno asmenine simpatija.

13. Modest Mouse – The Moon & Antarctica (2000)

Albumas, privertęs mane susimąstyti, kad gal vis dėlto ir anapus Atlanto sukuriama geros muzikos. Dabar man dėl to šiek tiek gėda, bet dar ne taip seniai buvau visiškas britofilas. Ačiū Dievui, bent jau proto trumparegiškumas yra pagydomas. Vienas geresnių vaistų – Modest Mouse šedevras, sužavėjęs mane savo dainomis apie modernųjų susvetimėjimą. Mėnulis ir Antarktida čia pateikiamos kaip dvi galimos pabėgimo nuo viso šito mėšlo vietos. Suprantama, tai tik be galo grubi simplifikacija. Iš tikrųjų The Moon & Antarctica turi savyje tiek daug sluoksnių, kad suprasti, pažinti jį nepavyks nei po dvidešimties, nei po trisdešimties perklausų. O aš pasiryžęs išklausyti jį ir kokį šimtą sykių!               

12. Bonnie ‘Prince’ Billy – The Letting Go (2006)

Jeigu Will’o Oldham’o 1999-ųjų tamsusis šedevras I See a Darkness skausmingai skverbėsi į tavo sąmonę, priblokšdmas savo atvirumu ir vienas-vyras-prieš-visą-pasaulį pojūčiu, tai The Letting Go žengia visai kitu keliu – neskubėdamas, užtikrintai beldžiasi į tavo širdį, apeliuodamas į emocijas pažįstamas kiekvienam. Taktika kita, lygis toks pats. Albumas įrašytas Reikjavike. Nežinau, kuo būtent ypatinga ta Islandija, bet esu tikras, kad salos aplinka turėjo didžiulę įtaką rašymo procesui. Regis, danuose gali jausti tą šaltį, atšiaurumą, bet tuo pat metu jam nesvetimas ir savotiškas namų pojūtis. Kalbu apie tą sunkiai nusakomą jausmą sugrįžus po ilgo pasivaikščiojimo, kurio metu tave iš visų pusių blaškė vėjai, išsivirus arbatos ir klausant geros muzikos. Pavyzdžiui Bonnie ‘Prince’ Billy albumo The Letting Go.

11. Portishead – Third (2008)

Laukti tuos vienuolika metų tikrai buvo ko. Trip Hopo meistrai įteikė muzikos mėgėjams puikią dovaną, kuri Radiohead nariams leido atsikvėpti ir ištarti: fu, pasirodo, mes ne vieni. Third džiugina savo tikrumu. Šiuolaikinės muzikos vienas triukų – sukurti aplink save marias įmantraus, bet iš tikrųjų nereikalingo, nieko nepasakančio, triukšmo, ir šitaip sukurti iliuziją, kad viskas čia labai mandra ir protinga. Portishead viso to nereikia. Jie kuria užkabinančius ritmus, išdailina juos efektais ir gyvų intrumentų garsais, ir visai tai papuošia neišpasakytai gražiu Beth Gibbons vokalu. Iš tikrųjų Third nėra nieko nereikalingo, tik be galo talentinga grupė ir jų muzika.

10. Spoon – Kill the Moonlight (2002)

Spoon visada garsėjo savo minimalizmu. Kill the Moonlight ši jų savybė atsiskleidžia visu savo gražumu. Kai kuriose dainose jie apsieina vos su vienu instrumentu. Tačiau nesuklyskite, čia beveik nėra jokių liūdnų, akustinių dainų. Atvirkščiai, kaip ir priklauso roko grupei, šaukštai kerta iš peties, tiesiog daro tai labai subtiliai ir taupiai. Taip taupiai, kad toms dvylikai dainų užtenka ir 35-ių minučių. Ir šiuos atveju sena taisyklė – mažiau yra daugiau – pasitvirtina su kaupu. Ko gero, didžiausias šios grupės trūkumas yra tas, jog būdami tokie stabiliai, neišsišokančiai geri, jie paprasčiausiai rizikuoja būti pamiršti.

9. The White Stripes – Elephant (2003)  

                                                              

Kažkokiame interviu Jack’as White’as pasakė kai ką, kas man padėjo šiek tiek geriau suprasti šios grupės muziką. Anot jo, ribotumas skatina kūrybiškumą. Kaip tik todėl The White Stripes turi tik du narius, groja senais instrumentais, koncertuose nenaudoja grojaraščių, o nuo dainos prie dainos pereina spontaniškai. Susidūręs su kliūtimis, turi galvoti kaip jas įveikti. Tokia būtinybė ir skatino šį duetą ieškoti naujų išraiškos formų. Elephant, ko gero, visiems laikams išliks populiariausiu grupės darbu. Prikrautas hitų jis pasmerktas būti klausomu. Jack’as White’as jame patvirtina esantis vienas geriausių moderniosios eros gitaristų (vien Ball and the Biscuit ko verta), o Meg groja kaip mažas urvinis žmogus, taip suteikdama muzikai nuostabų laisvės pojūtį. O juk tai ir yra visa roko prasmė ir esmė.

8. The White Stripes – White Blood Cells (2001)

Išrikiuoti du The White Stripes albumus vieną šalia kito man atrodo labai teisingas sprendimas. Paprasčiausiai abu yra labai panašaus lygio, bet sykiu yra gan stipriai skiriasi vienas nuo kito. Dabar, kai šis duetas jau yra istorija, galima pažvelgti į praeitį ir įvertinti visą jo diskografiją, kuri, deja, jau nebepasipildys. O pažvelgus ir įvertinus, priėjau išvados, kad būtent White Blood Cells yra geriausias jų darbas. Ir ne tik todėl, kad tai paskutinysis tikrai indie albumas. Aš nesu toks tuščias. Paprasčiausiai grupė čia sugebėjo pažadinti iš miego tą tokią mielą proto-punk, garage rock, punk, post-punk atmosferą, su kuria kažkada mus supažino tokios grupės kaip The Stooges, Television, The Modern Lovers ir kiti. Tai buvo šiek tiek paprastesni laikai. Taip gera į juos sugrįžti. Ačiū Meg ir Jack’ui už tai.

7. Animal Collective – Merriweather Post Pavillion (2009)

Jau vien pasižiūrėjęs į šio albumo viršelį, gyvą ir judantį, supranti, kad viduje yra šis tas ypatingo. Animal Collective ir taip buvo gerbiama ir vertinama, bet Merriweather Post Pavillon vis tiek sugebėjo nustebinti. Šiame įraše grupė pasiekė tokį aukštą lygį, kokio jau senokai niekam nebuvo pavykę. Jau atidarančioji In the Flowers nutrenkia tave į psichodelinių garsų jūrą, kurioje taip gera murkdytis klausant įrašų, atkeliavusių dar iš septintojo dešimtmečio. Tačiau Animal Collective juos kuria komputeriais ir kitais elektroninės muzikos padargais, todėl rezultatas – su niekuo nesulyginama patirtis. Darbas, pasmerktas niekada nepasenti.

6. The Knife – Silent Shout (2006)

Tamsiojo grožio šedevras. Kiek keista žodžių kombinacija, bet šiuo atveju ji atrodo visai tinkama. Nes Silent Shout engvai apibrėžti tiesiog neįmanoma. Švedų šeimyninis duetas gali būti ir piktas, ir tamsus, ir melancholiškas, ir koks tik nori. Agresyvūs ritmai pereina į švelnias, svajingas sintezatorių linijas ir atvirkščiai. Vokalas gali priminti ir karines skanduotes, bet tuoj pat gali išvirsti ir į tylų verksmą. Turbūt geriausiai visą albumą gali pristatyti pati trumpiausia jo daina – Na Na Na. Po švelnia, lyriška melodija slepiasi tamsios, piktos eilės. Šis mažas muzikos gabaliukas ir gąsdina, ir žavi savo tamsa. Kaip ir visas Silent Shout.

5. The Microphones – The Glow, Pt. 2 (2001)

Ant albumo viršelio – labai mielas drambliukas. Kartais jis labai stipriai trepsi savo kojytėmis ir jums atrodo, kad tai būgnų maršai, bet jūs klystate – tai vis dramblys apie save primena. It Was Hot, We Stayed in the Water viena iš kompozicijų davė vardą visam įrašui, sukonstruotam iš dviejų dešimčių dainų, kurias atskirti vieną nuo kitos būtų nusikaltimas. The Glow, Pt. 2 – tai vientisas kūrinys, stebuklinė pasaka, o gal greičiau savotiškas muzikos Hobitas. Tos dainos tave partrenkia, o po to padeda atsikelti. Išsunkia iš tavęs gyvybę, o po vėl jos pripildo. Jo tiesiog neįmanoma klausytis per dažnai, nes bijai, kad per dažnas klausymas pradangins jo magiją. Nors vargu ar tai iš vis įmanoma.

4. Arcade Fire – Funeral (2004)

Kanadiečių kolektyvas nesicackino ir nesiterliojo: dantis sukandę ir kumščius sugniaužę jie išrėkė pasauliui savo šedevrą. Dainos jame kartais atrodo tokios didelės, kad grupės ambicija net ima kiek glumina. Tačiau dabar jau aišku, kad nėra minios per didelės Arcade Fire. Vienodai gerai jie susitvarko ir su šimtinėmis, ir su šimtatūkstantinėmis. Jiems paklūsta ir nesibaigiančios žmonių jūros, pasigirdus pirmiesiems Wake Up akordams jie visi iki vieno prarinka iš visos gerklės. Funeral sugeba sugražinti klausytoją į pirmykščius laikus, kai muzika tebuvo tik(?) aistra, kurią galėjai išveržti laukan kada tik panorėjęs, nei kiek nesivaržydamas. Klausydamas gali pasijausti laukiniu, sugrįžti prie savo emcijų, jausmų jų gryniausia forma. Tos minios kartu dainuoja ne dėl mados, o dėl to, kad nori dainuoti.

3. Fleet Foxes – Fleet Foxes (2008)

Kai tik išgirdau The Beach Boys šedevrą Pet Sounds, jis kone išsyk tapo mano mėgstamiausiu. Tokių harmoningų garsų dar nebuvau girdėjęs. Aš buvau pakerėtas to genialumo. Nuo tada desperatiškai ieškojau albumo, panašaus į jį ir nors iš tolo jam prilygstančio. Ilgą laiką mano pastangos buvo visiškai bevaisės. Tačiau, kai jau buvau beveik visiškai praradęs viltį, mano ausis pasiekė pirmieji Sun It Rises akordai… Ir aš vėl prisiminiau tą jausmą. Prisiminiau, kad vien tik vokalu taip pat galima labai daug ką išreikšti, kad akustinės dainos taip pat gali turėti savyje ambient kokybę, kad genialumas dažnai slypi paprastume. Ir esu tikras, jog visus šiuos dalykus Sietlo kolektyvas priminė ne tik man. Jau gegužę grupė išleidžia naująjį savo įrašą. Mane kankina nerimastingas laukimas, bet kažkodėl nujaučiu, kad po jo pasirodymo, grupės gerbėjų gretos tik dar labiau išaugs.

2. The Strokes – Is This It (2001)

Po šio albumo pasirodymo (o kai kas ir dar anksčiau) niujorkiečių penketuką pakrikštijo rokenrolo išgelbėtojais. Tokios ir panašios etiketės tiesiog negali nepriversti raukytis. Tačiau juokingiausia tai, kad tą kartą jos buvo visiškai teisingos. The Strokes iš tikrųjų – tegul ir labai trumpam – išgelbėjo rokenrolą! Jų išvaizda, įvaizdis tarsi gražino į aštuntojo dešimtmečio pradžią, kai karaliavo The Rolling Stones, The Who, Led Zeppelin. Tačiau tai tik fasadas. Tik priedas prie komplekto. O komplekte vienuolika dainų, kurios kartu sudėjus vos peržengia 36-ias minutes. Ir jų šiems vyrukams pilnai pakanka, kad visam pasauliui įrodytų savo vertę. Atrodytų, visai nepervargdami jie čią groja vieną nesenstantį muzikos šmotą po kito. Ir daro tai netgi ne super talentingai: akordai vos keli, gitaros solo ne patys įmantriausi, o vokalisto balsas išraiškingumu tikrai nepasižymi. Tačiau po visu tuo kažkas yra. Kas? Aš nežinau. Tačiau aš vis dar stengiuosi suprasti. Garantuoju, kad muzikos mėgėjai tai bandys padaryti dar kelis ateinančius dešimtmečius.

1. 1. Radiohead – Kid A (2000)
2. 
   

Broliai ir seserys, aš nusidėjau. Kažkada turėjau įžulumo manyti ir netgi teigti, esą šiame dešimtmetyje būta geresnių už Kid A. Ak, žmogaus naivumas… Ak, žmogaus arogancija… Kid A, žinoma, yra pats geriausias. Nenuginčijamai ir nepajudinamai. Visai kaip tie kalnai ant jo viršelio. Radiohead šedevras suteikia moderniajai erai jos garsų takelį, apdainuoja jos šaltį, absurdą, nevaržomą kismą, o sykiu ir beviltišką stagnaciją. Albumui, ko gero, labiausiai tinka paties Thom’o York’o išsakyta alegorija: Kid A  įkūnija jausmą stebint liepsnojantį mišką, žinojimą, kad negali absoliučiai nieko pakeisti, visišką bejėgiškumą. Ar ne toks ir mūsų vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje? Mes stebime tai, kas vyksta, turime priėjimą prie praktiškai bet kokios trokštamos informacijos, tačiau neturime visiškai jokios įtakos. Galime apgaudinėti save, bet juk iš tikrųjų… Todėl Kid A nėra vien tik labai realistinis darbas. Jis yra pati realybė.